Įsivaizduokite, kad prieš 3000 metų lietuvis sutiktų Indijos žynį ir pasakytų jam „sūnus“, „dievas“ ar „dūmai“. Lietuviškai žynys nesuprastų, bet garsai jam pasirodytų girdėti: senovės Indijos šventraščių kalboje, sanskrite, tie patys daiktai vadinami sūnú, devá ir dhūmá. Būtent tokie sutapimai lėmė, kad kalbininkai lietuvių kalbą vertina kaip retą brangenybę.
Žodžių poros, kurias skiria tūkstantmečiai
Žemiau pateikiamos lietuviškų ir sanskrito žodžių poros. Net neišmanant kalbotyros jų panašumas krinta į akis.
| Lietuvių | Sanskritas | Reikšmė |
|---|---|---|
| sūnus | sūnú | sūnus |
| dievas | devá | dievas |
| avis | ávi | avis |
| dūmai | dhūmá | dūmai |
| vilkas | vṛ́ka | vilkas |
| ugnis | agní | ugnis |
| vyras | vīrá | vyras, didvyris |
| sapnas | svápna | sapnas |
| ratas | rátha | vežimas |
| esti | ásti | yra |
Ypač iškalbinga paskutinė pora. Veiksmažodis „esti“ lietuvių kalboje tebegyvas posakyje „taip esti“, o sanskrite jis yra ásti ir reiškia „yra“. Tai vienas svarbiausių veiksmažodžių bet kurioje kalboje, ir per kelis tūkstantmečius jis abiejose kalbose pakito labai nedaug.
Ar lietuvių kalba tikrai seniausia pasaulyje?
Kartais tvirtinama, kad lietuvių kalba yra „seniausia pasaulyje“. Taip sakyti neteisinga. Kiekviena gyva kalba lygiai tokia pat sena, nes žmonės ją be pertraukų perduoda vieni kitiems nuo pat pirmųjų kalbos laikų.
Tiksli formuluotė būtų tokia: lietuvių kalba yra archajiškiausia gyva indoeuropiečių kalba. Kitaip tariant, senuosius šios kalbų šeimos bruožus ji išsaugojo geriau už kitas. Prie tos pačios šeimos priskiriamos anglų, vokiečių, lenkų, hindi ir, be abejo, sanskritas.
Gramatika išduoda daugiau nei žodynas
Panašių žodžių galima rasti ir tarp kitų kalbų, tad svarbiausias lietuvių kalbos privalumas yra jos gramatika.
Lietuvių kalboje yra 7 linksniai, o sanskrite jų buvo 8. Daugelis šių dienų Europos kalbų linksnius beveik visiškai pametė. Tarmėse vis dar girdima dviskaita, atskira forma dviem daiktams ar asmenims: „du vilku“, „dvi rankos“, senoviškas „mudu su broliu“.
Be to, lietuvių kalba išsaugojo laisvą kirtį ir priegaides. Pagal jas kalbininkai bando atkurti, kaip skambėjo senoji indoeuropiečių prokalbė.
Dažnai kartojama, esą vienas prancūzų kalbininkas yra pataręs: jei kas nori išgirsti, kaip kalbėjo seniausi indoeuropiečiai, tegul nuvyksta paklausyti lietuvio valstiečio. Šios frazės šaltinis tiksliai nežinomas, tačiau ji gerai perteikia, kaip lietuvių kalbą vertina užsienio mokslininkai.
Kodėl senovė taip ilgai išsilaikė būtent čia?
Kalbininkai paprastai nurodo kelias priežastis. Lietuva buvo nutolusi nuo pagrindinių tautų kraustymosi maršrutų. Šimtmečius dauguma gyventojų gyveno kaimo bendruomenėse, kuriose kalba kito vangiai.
Dar viena aplinkybė – gana vėlyvas raštijos startas. Pirmoji lietuviška knyga, Martyno Mažvydo „Katekizmas“, pasirodė tik 1547 metais, todėl kalba ilgą laiką gyveno beveik vien žmonių šneka.
Tačiau lietuvių kalba nebuvo „užšaldyta“. Ji, kaip ir visos kalbos, keitėsi, tik daugelį senovinių formų išsaugojo geriau nei gretimos kalbos.
Kaip tie patys žodžiai skamba pas kaimynus
Pažvelgus į gretimas kalbas matyti, kiek daug bendro turi giminingos kalbos ir kaip stipriai nuo jų skiriasi negiminingos:
- latviškai: vilks, uguns, dūmi, dievs, avs. Beveik taip pat kaip lietuviškai, tik „sūnus“ latvių kalboje yra dēls;
- lenkiškai: wilk, dym, syn;
- ukrainietiškai: vovk, dym, syn;
- angliškai: son. Taip, anglų „son“ ir lietuvių „sūnus“ turi bendrą šaknį;
- estiškai: hunt (vilkas), tuli (ugnis), poeg (sūnus). Čia viskas kitaip, nes estų kalba nepriklauso indoeuropiečių šeimai.
Kam tai svarbu šiandien
Lietuvių kalbos archajiškumas yra daugiau nei muziejinė retenybė. Užsienio universitetuose ji dėstoma ir tyrinėjama, o mokytis jos renkasi ne tik išeivių vaikai, bet ir kalbotyros studentai iš daugybės šalių. Jiems tai tarsi gyvas langas į praeitį, pro kurį matyti senosios formos, iš kurių išaugo daugelis Europos kalbų.
Mums patiems tai proga kasdienius žodžius išgirsti naujai. Kai močiutė sako „mudu su seneliu“, ji, to nė nenujausdama, vartoja formą, kuri daugelyje kalbų išnyko prieš tūkstančius metų. O kai mažylis pirmąkart pasako „dievas“ ar „ugnis“, jis ištaria garsus, skambėjusius dar prieš atsirandant pirmiesiems Europos miestams.
