Kiekvienas, kas nors kartą bandė versti tekstą iš vienos kalbos į kitą, tikriausiai yra pastebėjęs keistą reiškinį – kartais vertimas skamba lyg ne visai lietuviškai, nors žodžiai lyg ir teisingi, o sakinys gramatiškai tvarkingas. Būtent čia į sceną įžengia interferencija – vienas iš tų vertimo teorijos terminų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo sudėtingi, bet realybėje paaiškina labai daug kasdienių vertimo klaidų. Šiame straipsnyje pasigilinsime, kas ta interferencija iš tikrųjų yra, kodėl ji atsiranda ir kaip su ja tvarkytis – tiek dirbant su žmogaus vertimu, tiek naudojantis automatinio vertimo įrankiais.
Kas iš tikrųjų yra ta interferencija
Interferencija vertime – tai vienos kalbos struktūrų, žodžių tvarkos ar reikšmių įsiskverbimas į kitą kalbą verčiant. Paprasčiau tariant, kai verčiame iš anglų į lietuvių kalbą, mūsų smegenys (arba algoritmas) kartais „pasiima” anglišką sakinio konstrukciją ir tiesiog uždeda ant jos lietuviškus žodžius. Rezultatas – tekstas, kuris techniškai yra lietuvių kalba, bet dvasia liko angliškas.
Šis reiškinys nėra naujas – kalbininkai jį tyrinėja jau dešimtmečius, ypač analizuodami dvikalbių žmonių kalbėjimo ypatumus. Tačiau vertimo kontekste interferencija įgauna savitą svarbą, nes ji tiesiogiai veikia teksto kokybę, sklandumą ir, svarbiausia, ar skaitytojas apskritai supras, ką norėta pasakyti.
Sintaksinė interferencija – kai sakinio struktūra keliauja iš vienos kalbos į kitą
Vienas dažniausių interferencijos tipų – sintaksinė. Anglų kalba, pavyzdžiui, dažnai naudoja pasyvą tose vietose, kur lietuvių kalba natūraliau skambėtų aktyvo forma. „The report was written by the team” pažodžiui virsta „Ataskaita buvo parašyta komandos”, nors natūraliau būtų „Komanda parašė ataskaitą”.
Panašiai nutinka ir su sakinio ilgiu bei sudėtingumu. Vokiečių kalba mėgsta ilgus, daugiapakopius sakinius su daugybe įterptinių konstrukcijų. Jei toks sakinys verčiamas pažodžiui, lietuviškas tekstas tampa sunkiai suvokiamas, nors kiekvienas žodis atskirai yra teisingas. Geras vertėjas tokį sakinį suskaido į kelis trumpesnius – tai natūralu lietuvių kalbos skaitytojui, bet reikalauja sąmoningo pastangų atsiplėšti nuo originalo struktūros.
Žodžių tvarkos spąstai
Lietuvių kalba turi gana laisvą žodžių tvarką sakinyje, palyginti, tarkim, su anglų kalba, kur žodžių tvarka dažnai griežtai fiksuota. Bet čia slypi paradoksas – kai verčiama iš griežtos žodžių tvarkos kalbos, vertėjai kartais bijo pakeisti tvarką, nors lietuvių kalboje tai būtų natūralu ir net rekomenduotina. Rezultatas – sakiniai, kurie skamba dirbtinai, tarsi verstiniai, net jei gramatiškai viskas tvarkinga.
Leksinė interferencija ir tie klastingi „netikri draugai”
Jei sintaksinė interferencija veikia sakinio lygmenyje, tai leksinė – žodžių lygmenyje. Čia išryškėja garsieji „netikri draugai” (false friends) – žodžiai, kurie skamba panašiai skirtingose kalbose, bet reiškia visiškai kitą dalyką. Klasikinis pavyzdys – anglų „actual” nereiškia „aktualus”, o „tikras” arba „faktinis”. Panašiai lenkų „sklep” nėra „sklepas”, o parduotuvė.
Kitas leksinės interferencijos variantas – kai verčiamas žodis turi kelias reikšmes originalo kalboje, bet vertėjas (arba automatinis vertėjas) pasirenka pirmą į galvą atėjusią reikšmę, nors kontekste tinka visai kita. Anglų „table” gali būti tiek „stalas”, tiek „lentelė” – ir jei sistema ar žmogus neatsižvelgia į kontekstą, gaunasi juokingi, o kartais ir rimtai klaidinantys rezultatai.
Kultūrinė interferencija – kai kalba susiduria su papročiais
Interferencija neapsiriboja vien gramatika ir žodynu. Yra ir subtilesnis lygmuo – kultūrinis. Kai tekstas kalba apie datų formatus, matavimo vienetus, mandagumo formas ar net humoro stilių, tiesioginis vertimas dažnai nepavyksta, nes kultūrinis kontekstas skiriasi.
Amerikietiškas tekstas gali laisvai naudoti sportinių žaidimų metaforas, kurios amerikiečiui suprantamos intuityviai, bet lietuviui skambės keistai ar bus visiškai nesuprantamos be papildomo paaiškinimo. Panašiai su mandagumo lygiais – japonų kalba turi sudėtingą mandagumo sistemą, kurios tiesiog nėra kur „sudėti” verčiant į lietuvių kalbą, tad vertėjas turi rasti kitus būdus perteikti tą patį santykių atspalvį.
Kaip interferencija veikia mašininį vertimą
Čia prieinama prie temos, kuri ypač aktuali automatinio vertimo pasaulyje. Mašininio vertimo sistemos, ypač tos, kurios remiasi neuroniniais tinklais, mokosi iš milžiniškų tekstų kiekių ir kartais „perima” struktūras iš vienos kalbos poros į kitą. Jei sistema treniruota daugiausia ant anglų–lietuvių tekstų porų, ji gali linkti į angliškas struktūras net verčiant iš visiškai kitos kalbos, jei tarpiniame etape naudojama anglų kalba kaip pagalbinė.
Įdomu tai, kad šiuolaikinės sistemos, tokios kaip neuroninis mašininis vertimas, iš tikrųjų sumažino interferencijos problemą, palyginti su senesnėmis statistinėmis sistemomis. Tačiau visiškai jos neišnaikino – vis dar pasitaiko atvejų, kai automatinis vertimas sukuria gramatiškai teisingą, bet stilistiškai svetimą tekstą. Būtent todėl žmogaus redagavimas po mašininio vertimo (post-editing) išlieka svarbus etapas, ypač kai tekstas skirtas platesnei auditorijai, o ne vien informacijai suprasti.
Verta paminėti ir tai, kad kai kurios kalbų poros yra „rizikingesnės” interferencijai nei kitos. Giminingos kalbos, pavyzdžiui, lietuvių ir latvių, gali sukelti interferenciją tiesiogine prasme, nes struktūros tikrai panašios ir lengva suklysti manant, kad tai, kas tinka vienoje kalboje, tiks ir kitoje. Kita vertus, tolimos kalbos, tarkim, kinų ir lietuvių, dažniau sukelia stambesnes, akivaizdesnes interferencijos klaidas, nes struktūrinis atotrūkis didesnis.
Praktiniai būdai atpažinti ir sumažinti interferenciją
Gera žinia – interferenciją galima pastebėti ir su ja kovoti, jei žinai, ko ieškoti. Štai keletas praktinių patarimų, kurie pravers tiek profesionaliems vertėjams, tiek tiems, kurie tik redaguoja mašininio vertimo rezultatus:
Perskaityk vertimą be originalo. Vienas paprasčiausių, bet efektyviausių būdų – uždengti ar užverstis originalų tekstą ir perskaityti tik vertimą. Jei sakinys skamba keistai, dirbtinai ar sunkiai suprantamas be konteksto iš originalo, greičiausiai ten slypi interferencija.
Atkreipk dėmesį į sakinio ilgį. Jei verčiamas tekstas iš kalbos, kuri mėgsta ilgus sakinius (vokiečių, prancūzų), o gautas lietuviškas sakinys taip pat neįtikėtinai ilgas – tai signalas, kad struktūra galėjo būti tiesiog perkelta, o ne pritaikyta.
Tikrink „netikrus draugus”. Kai verti tarptautinius žodžius, visada verta patikrinti, ar reikšmė tikrai sutampa. Tai ypač aktualu verčiant techninius, medicininius ar teisinius tekstus, kur klaida gali turėti realių pasekmių.
Klausk – ar taip tikrai pasakytų lietuvis? Šis paprastas klausimas gali išgelbėti nuo daugybės nevykusių konstrukcijų. Jei sakinys skamba taip, kaip niekas natūraliai nekalbėtų kasdienėje kalboje, verta jį perrašyti nuo nulio, o ne bandyti taisyti pažodinį vertimą.
Naudok automatinio vertimo įrankius kaip pradinį tašką, ne galutinį rezultatą. Mašininis vertimas puikiai tinka suprasti teksto esmę arba paruošti juodraštį, bet kai tekstas skirtas viešinimui, verslo komunikacijai ar oficialiems dokumentams, žmogaus peržiūra, ieškanti būtent interferencijos požymių, yra būtina.
Vietoj taško – keli žodžiai apie tai, kodėl verta pastebėti nematomą
Interferencija vertime – tai toks reiškinys, kurio dažnai nepastebi tie, kas nesusiduria su kalbomis kasdien, bet kuris nulemia, ar tekstas skaitosi natūraliai, ar kaip svetimkūnis. Ji slepiasi ne tik akivaizdžiose klaidose, bet ir subtiliuose niuansuose – žodžių tvarkoje, sakinio ilgyje, kultūrinėse nuorodose, kurios tiesiog neperkeliamos automatiškai iš vienos kalbos į kitą.
Geras vertimas – tai ne tas, kuris pažodžiui atkartoja originalą, o tas, kuris perteikia tą pačią mintį taip, tarsi ji būtų parašyta iš karto ta kalba, į kurią verčiama. Tai reikalauja sąmoningo atsiplėšimo nuo originalo struktūros ir drąsos keisti sakinį, kai to reikia natūralumui.
Šiuolaikiniai automatinio vertimo įrankiai kasmet tampa vis geresni atpažindami ir vengdami interferencijos, tačiau technologija dar nepasiekė to lygio, kad galėtų pilnai pakeisti žmogaus jausmą kalbai. Todėl geriausias sprendimas – derinti abu: naudoti technologiją greičiui ir efektyvumui, o žmogaus akį ir ausį – kokybei ir natūralumui patikrinti. Kitą kartą, kai skaitysi verstą tekstą ir kažkas jame „nespragsi”, pabandyk įsivardinti, kas konkrečiai skamba svetimai – galbūt tai bus puiki proga pačiam pastebėti interferenciją veikiant tiesiogiai.
