Kai pagalvoji apie vertimo mokymą, dažniausiai į galvą šauna paveikslas – studentas prie stalo, žodynas šalimais, dėstytojas taiso kiekvieną žodį raudonu rašikliu. Tikrovė šiandien atrodo kitaip, bet pati vertimo didaktikos esmė – kaip išmokyti žmogų perkelti mintį iš vienos kalbos į kitą taip, kad ji neprarastų nei tikslumo, nei sielos – išlieka tokia pat sudėtinga kaip ir prieš dešimtmetį. Skirtumas tik tas, kad dabar į šį procesą įsipainioja ir automatinis vertimas, ir mašininio mokymosi algoritmai, ir studentai, kurie prie kompiuterio jaučiasi laisviau nei prie popierinio žodyno.
Kas iš tikrųjų slypi po šiuo terminu
Vertimo didaktika – tai ne tik metodika, kaip dėstyti vertimą universitete. Tai visas mąstymo būdas apie tai, kaip žmogus tampa vertėju: nuo pirmųjų bandymų suprasti, kad pažodinis vertimas dažniausiai yra kelias į katastrofą, iki gebėjimo redaguoti savo pačių tekstą taip kritiškai, kad nė patys autoriai to nedarytų.
Įdomu tai, kad vertimo didaktika kaip savarankiška disciplina susiformavo palyginti vėlai – dar praėjusio amžiaus antroje pusėje daugelis manė, kad vertimas yra tiesiog kalbos mokymosi šalutinis produktas. Jei moki kalbą gerai, mokėsi ir versti. Praktika parodė, kad tai netiesa. Puikiai kalbą mokantis žmogus gali sukurti visiškai netikslų, netgi klaidinantį vertimą, jei nesupranta konteksto, registro ar tikslinės auditorijos poreikių.
Klasika, kuri niekur nepradingo
Tradiciniai vertimo mokymo metodai remiasi keliais ramsčiais – gramatikos-vertimo metodas, kontrastyvinė lingvistika, tekstų analizė prieš vertimą. Šie dalykai skamba sausai, bet jie iki šiol veikia, tiesiog nebe vieninteliai. Studentai analizuoja šaltinio tekstą, ieško problemiškų vietų, diskutuoja apie galimus sprendimus, o tada bando pritaikyti teoriją praktikai.
Vienas dalykas, kurį pastebi kone visi vertimo dėstytojai – studentai linkę pervertinti pažodiškumą. Jiems atrodo, kad ištikimybė originalui reiškia kiekvieno žodžio perkėlimą. Iš tikrųjų geras vertimas kartais reiškia visiškai kitokią sakinio struktūrą, kitą žodžių tvarką, net kitą metaforą, kuri tikslinėje kultūroje veikia panašiai kaip originali.
Klasikinėje didaktikoje labai svarbi vieta skiriama:
- lyginamajai kalbų analizei – kuo skiriasi sintaksė, laikai, registrai;
- tekstų tipologijai – ar verčiamas juridinis dokumentas, poezija, ar techninė instrukcija reikalauja skirtingų strategijų;
- redagavimo įpročiams – gebėjimui grįžti prie savo teksto po kelių valandų ir pamatyti jį šviežiomis akimis.
Kai į klasę įžengia mašininis vertimas
Prieš gal penkiolika metų mašininis vertimas dėstytojams buvo tarsi tabu tema – jei studentas naudojo automatinį vertėją, tai buvo prilyginama nusižengimui. Šiandien tokia pozicija tiesiog neveikia, ir bet kuris sąžiningas dėstytojas tai pripažins. Vertimo įrankiai tapo neatsiejama darbo dalimi, ir didaktika privalėjo prisitaikyti.
Vietoj to, kad draustų technologijas, protingi programų vadovai dabar moko studentus dirbti su jomis kritiškai. Tai reiškia – naudoti automatinį vertimą kaip pirminį juodraštį, bet mokėti pamatyti, kur jis suklydo, kur pasirinko netinkamą reikšmę iš keleto galimų, kur prarado stilistinį atspalvį. Tai visai kitokia kompetencija nei vertimas nuo nulio, ir ji, sąžiningai sakant, gal net sudėtingesnė, nes reikia analitinio žvilgsnio ir gebėjimo greitai identifikuoti klaidas, kurios ne visada akivaizdžios.
Post-redagavimas (post-editing) tapo atskira disciplinos šaka. Studentai mokomi skirti lengvą redagavimą, kai tekstas tiesiog turi būti suprantamas, nuo pilno redagavimo, kai reikalingas publikacinis lygis. Šis skirtumas – ne smulkmena, nuo jo priklauso, kiek laiko ir pastangų reikės investuoti į kiekvieną tekstą.
Pratybos, kurios iš tikrųjų duoda naudos
Teorija gerai, bet vertimo didaktika be praktinių pratybų yra tuščia. Kelios technikos, kurios pasitvirtino ne viename universitete ir kursuose:
- Lygiagretus vertimas grupėje – kai keli studentai verčia tą pačią pastraipą nepriklausomai, tada lygina rezultatus. Skirtumai tarp vertimų atskleidžia daugiau nei bet kokia paskaita apie stilistiką.
- Atvirkštinis vertimas – studentas verčia tekstą į tikslinę kalbą, po kelių dienų kitas studentas verčia jį atgal, nežinodamas originalo. Palyginimas parodo, kiek informacijos „pabėgo” pirmojo vertimo metu.
- Klaidų analizė realiuose tekstuose – paimami tikri, viešai skelbti vertimai (dažnai iš rinkodaros medžiagos ar meniu, kur klaidos ryškiausios) ir analizuojama, kas nutiko.
- Terminų bazių kūrimas – studentai patys kuria glosarijus specifinėms temoms, taip suprasdami, kad terminologija nėra statiška, ji priklauso nuo srities ir kliento.
Vienas dalykas, kurio dažnai trūksta programose – laiko spaudimo simuliacija. Realiame darbe vertėjas retai turi savaitę apmąstymams. Todėl dalis pratybų turėtų vykti su griežtu laiko limitu, kad studentai pajustų, kaip sprendimai priimami spaudžiant terminui, ir kaip tai keičia darbo kokybę.
Kur dėstytojai suklysta
Sąžiningai – ne visos vertimo mokymo programos vienodai gerai atlieka savo darbą. Dažniausia klaida – pernelyg didelis akcentas ties gramatiniu tikslumu, ignoruojant pragmatinius aspektus. Sakinys gali būti gramatiškai idealus ir vis tiek skambėti svetimai, nenatūraliai, „verstinai”.
Antra dažna problema – trūkumas realaus konteksto. Studentai verčia atskirus sakinius arba fragmentus, neturėdami supratimo, kam tas tekstas skirtas, kas jį skaitys, kokiu tikslu. Vertimas be konteksto – tai kaip gaminti maistą nežinant, kam jis bus patiektas: restoranui su Michelin žvaigžde ar vaikų gimtadieniui.
Trečia – nepakankamas dėmesys specializacijoms. Bendrasis vertimas yra geras pagrindas, bet rinka reikalauja specialistų – medicinos, teisės, techninių tekstų, lokalizacijos srityse. Programos, kurios visą laiką skiria tik bendriesiems tekstams, paruošia studentus nepakankamai konkurencingai rinkai.
Savarankiškai mokantis vertėjams – kelios mintys
Nebūtinai reikia universitetinio diplomo, kad tobulėtum kaip vertėjas, bet be sistemos progresas būna lėtas ir chaotiškas. Jei mokaisi savarankiškai, keli patarimai, kurie tikrai padeda:
- Versti reguliariai, bet ne bet kokius tekstus – rinkis sritį, kuri tave domina, nes motyvacija ilgainiui tirpsta greičiau, jei tekstai nuobodūs.
- Palyginti savo vertimą su profesionaliais vertimais tų pačių tekstų, jei tokie egzistuoja (pavyzdžiui, literatūros klasika turi kelis vertimus lietuvių kalba).
- Naudoti automatinius vertimo įrankius kaip mokymosi priemonę, ne kaip pakaitalą – palyginti savo variantą su mašinos pasiūlytu, ir suprasti, kodėl skiriasi.
- Skaityti daug – ir originalo kalba, ir tiksline kalba, nes vertėjo įgūdžiai priklauso ne tik nuo kalbos žinojimo, bet ir nuo skaitymo patirties, stiliaus jausmo.
- Rasti bendraminčių bendruomenę, kur galima gauti grįžtamąjį ryšį – vienam dirbant, aklosios zonos lieka nepastebėtos ilgai.
Vietoj taško – kelios paskutinės pastabos praktikams
Vertimo didaktika niekada nebuvo statiška disciplina, ir šiandien ji keičiasi sparčiau nei bet kada. Automatinis vertimas nebėra grėsmė profesijai, kaip kartais bandoma pavaizduoti – tai tapo darbo įrankiu, kurį reikia mokytis naudoti sąmoningai. Geras vertėjas ateityje bus ne tas, kuris atsisako technologijų, o tas, kuris supranta jų ribas ir moka jas kompensuoti savo žmogiškuoju supratimu – kultūriniu jautrumu, stiliaus jausmu, gebėjimu pajusti, kada tekstas „skamba” natūraliai, o kada ne.
Jei dėstytojas ar mokymo programos kūrėjas – vertėtų peržiūrėti, kiek daug vietos programoje skiriama kritiniam mąstymui apie mašininį vertimą, o ne tik draudimams ar aklam naudojimui. Jei studentas ar savarankiškai mokantis entuziastas – nebijoti eksperimentuoti su skirtingais įrankiais, bet visada klausti savęs, kodėl vertimas skamba taip, o ne kitaip.
Galiausiai, vertimo mokymas – tai amatas, kuris mokomas per klaidas. Kuo daugiau jų padarysi ankstyvame etape, tuo mažiau jų liks tada, kai už vertimo kokybę mokės klientas, o ne dėstytojas skirs pažymį. Ir tai, tiesą sakant, vienintelė tikrai universali taisyklė, kuri veikia nepriklausomai nuo to, kokie įrankiai ar metodikos ateityje bus populiarūs.
