Kai kas nors pasako „laikas – pinigai“, niekas nesustoja pagalvoti, kad laikas tikrai virsta banknotais. Mes tiesiog suprantame – reikia branginti kiekvieną minutę. Metaforos taip giliai įaugusios į kalbą, kad dažnai jų net nepastebime. Bet štai kai reikia tą patį pasakymą perkelti į kitą kalbą, staiga paaiškėja, kiek daug metaforose slypi kultūrinio konteksto, asociacijų ir nuojautų, kurių pažodinis vertimas tiesiog neperduoda.
Dirbant su vertimais – ar tai būtų profesionalus vertėjas, ar automatinio vertimo įrankis – metaforos yra vienas didžiausių iššūkių. Ne todėl, kad jos sudėtingos gramatiškai, o todėl, kad jos remiasi bendra patirtimi, kurios kitoje kultūroje gali tiesiog nebūti.
Kodėl metaforos taip sunkiai pasiduoda vertimui
Metafora veikia perkeliant vieno dalyko savybes kitam. Sakome „jis akmuo“, turėdami omenyje ne tai, kad žmogus pavirto mineralu, o tai, kad jis šaltas, nejautrus, sunkiai pajudinamas. Tokia prasmė gimsta ne iš žodžių reikšmių atskirai, o iš viso konteksto, kultūrinių asociacijų ir net iš to, kaip mes suvokiame pasaulį per savo kalbą.
Problema ta, kad kitoje kalboje akmuo gali turėti visai kitokias konotacijas. Anglakalbiams „stone“ irgi asocijuojasi su kietumu, bet, tarkime, japonų kultūroje akmuo dažnai siejamas su ramybe, stabilumu, netgi dvasingumu – zen sodų kontekste. Vertėjas, kuris pažodžiui perkelia „jis akmuo“ į japonų kalbą, gali sukurti visiškai kitokį įspūdį, nei norėjo autorius.
Automatinio vertimo sistemos šią problemą jaučia ypač skaudžiai. Algoritmai puikiai atpažįsta žodžių junginius, statistinius dėsningumus, bet metaforos prasmė dažnai gimsta ne iš teksto, o iš to, ko tekste nėra – iš bendro kultūrinio fono. Mašina gali išversti žodžius teisingai, bet praleisti visą esmę.
Pažodinis vertimas – kada jis veikia, o kada visiškai subyra
Yra metaforų, kurios keliauja iš kalbos į kalbą be didesnių nuostolių. Pavyzdžiui, „širdies skausmas“ suprantamas beveik visose Europos kalbose – emocinis skausmas siejamas su širdimi tiek lietuvių, tiek anglų, tiek vokiečių kultūrose. Tokie universalūs vaizdiniai dažnai remiasi bendra žmogaus kūno patirtimi: širdis plaka greičiau jaudinantis, todėl ir kalboje ji tampa jausmų simboliu beveik visur.
Bet štai kai metafora remiasi konkrečia istorija, papročiu ar net klimato sąlygomis, pažodinis vertimas dažniausiai neveikia. Anglų kalboje sakoma „it’s raining cats and dogs“ – smarkiai lyja. Išvertus pažodžiui į lietuvių kalbą, gautume absurdišką vaizdą, kuris niekam nieko nepasakys, nebent skaitytojas jau žino šį posakį iš anksto. Čia reikia ieškoti atitikmens – pavyzdžiui, „lyja kaip iš kibiro“ – kuris perteikia tą pačią mintį, bet naudoja mūsų kalbai natūralų vaizdinį.
Įdomu tai, kad kiekviena kalba turi savo „mėgstamus“ vaizdinius stiprioms liūtims apibūdinti. Prancūzai sako „il pleut des cordes“ – lyja virvėmis. Vokiečiai – „es regnet in Strömen“ – lyja srautais. Visi kalba apie tą patį reiškinį, bet kiekviena kultūra pasirinko savo vaizdinį kelią jį apibūdinti.
Keturi keliai, kuriais eina vertėjai susidūrę su metafora
Kai vertėjas (arba geras automatinio vertimo įrankis) susiduria su metafora, jam iš esmės tenka rinktis vieną iš kelių strategijų:
- Tiesioginis atitikmuo. Jei tikslinėje kalboje egzistuoja panaši metafora su ta pačia reikšme, ją galima naudoti tiesiogiai. Tai idealus scenarijus, bet retai pasitaikantis.
- Pakeitimas kita metafora. Kai tiesioginio atitikmens nėra, bet reikšmę galima perteikti kitu vaizdiniu. Kaip jau minėjome, „cats and dogs“ virsta „kibiru“.
- Paaiškinimas be metaforos. Kartais paprasčiausia išeitis – atsisakyti vaizdinio ir tiesiog paaiškinti prasmę įprastais žodžiais. Prarandamas stilistinis efektas, bet išsaugoma prasmė.
- Metaforos praleidimas. Retesnis, bet kartais pasitaikantis sprendimas, ypač kai metafora atlieka tik dekoratyvinę funkciją ir jos praradimas nekeičia teksto esmės.
Automatinio vertimo sistemos dažniausiai renkasi pirmąjį kelią – bando rasti tiesioginį atitikmenį arba tiesiog verčia pažodžiui, nesuvokdamos, kad tai metafora. Būtent todėl geras vertimo įrankis, ypač dirbantis su literatūriniais ar rinkodaros tekstais, turėtų būti derinamas su žmogaus redagavimu, jei tekste gausu vaizdinės kalbos.
Kai metafora tampa kultūros veidrodžiu
Vienas įdomiausių dalykų dirbant su vertimais – pastebėti, kaip skirtingos tautos „mato“ tą patį reiškinį skirtingai. Lietuviai sako „kiaulė žino, ką ėda“, norėdami pasakyti, kad kažkas gerai supranta savo naudą. Anglakalbiai sakytų kažką panašaus apie „know which side your bread is buttered on“ – žinoti, kurioje duonos pusėje sviestas. Abu posakiai kalba apie praktiškumą, bet vaizdiniai visiškai skirtingi – vienas remiasi kaimo gyvenimu ir gyvuliais, kitas – valgymo įpročiais.
Toks skirtumas atspindi ne tik kalbą, bet ir istoriją, geografiją, kasdienybę. Šalyse, kur žvejyba buvo svarbi pragyvenimo dalis, atsiranda daugiau metaforų, susijusių su jūra ir žuvimis. Žemdirbystės kultūrose – su derliumi, sėja, gyvuliais. Miesto kultūrose atsiranda naujesnės metaforos, susijusios su technologijomis, transportu, greičiu.
Vertėjui tai reiškia, kad reikia ne tik mokėti kalbą, bet ir suprasti, iš kur ta metafora atsirado, kokį vaizdą ji sukuria skaitytojo galvoje. Kartais tai reiškia valandas praleistas ieškant, koks posakis geriausiai perteiks tą patį jausmą kitoje kalboje, o ne vien žodžius.
Ką su metaforomis daro automatinio vertimo įrankiai šiandien
Prieš kokį dešimtmetį automatinio vertimo sistemos metaforas versdavo beveik aklai – žodis po žodžio, be jokio konteksto suvokimo. Rezultatai būdavo dažnai juokingi, kartais net nesuprantami. Šiandien, naudojant neuroninius tinklus ir didesnius kalbos modelius, situacija pagerėjo – sistemos geriau atpažįsta kontekstą, dažniau siūlo prasmingesnius atitikmenis, o ne pažodinius vertimus.
Vis dėlto reikia būti atsargiems. Net ir pažangiausi įrankiai kartais „nepastebi“, kad tekste yra metafora, ir verčia ją kaip įprastą sakinį. Todėl verčiant tekstus, kuriuose gausu vaizdinės kalbos – literatūrą, poeziją, rinkodaros medžiagą, populiarius straipsnius – visada verta peržiūrėti rezultatą ir pagalvoti, ar vertimas skamba natūraliai, ar tik teisingai gramatiškai.
Praktinis patarimas: jei verčiate tekstą, kuriame yra metafora, ir automatinis vertimas atrodo keistas ar neaiškus, pabandykite:
- Perskaityti originalų sakinį be metaforos konteksto – ką jis iš tikrųjų reiškia?
- Ieškoti, ar tikslinėje kalboje yra panašus posakis, perteikiantis tą pačią mintį.
- Jei atitikmens nėra, pabandyti perfrazuoti mintį paprastais žodžiais, neišlaikant vaizdinio.
- Palyginti kelis vertimo variantus – kartais skirtingi įrankiai ar skirtingos vertimo krypties patikros duoda skirtingus rezultatus.
Praktiniai pavyzdžiai iš kasdienio gyvenimo
Panagrinėkime keletą konkrečių situacijų. Verslo laiške anglakalbis partneris rašo „let’s touch base next week“ – pažodžiui tai reikštų „paliesti bazę“, kas lietuviškai neturi jokios prasmės. Iš tikrųjų tai reiškia „susisiekime kitą savaitę“ arba „aptarkime situaciją kitą savaitę“. Automatinis vertimas kartais tiesiog transliteruoja šią frazę, todėl gautas tekstas skamba keistai arba visiškai nesuprantamai.
Kitas pavyzdys – rinkodaros tekstuose dažnai naudojama frazė „game changer“, reiškianti kažką, kas radikaliai pakeičia situaciją. Lietuviškai geriausias atitikmuo galėtų būti „lūžio taškas“ arba tiesiog „revoliucinis sprendimas“, priklausomai nuo konteksto. Pažodinis „žaidimo keitėjas“ skambėtų nenatūraliai ir sukeltų šypseną vietoj norimo įspūdžio.
Literatūros vertimuose situacija dar sudėtingesnė, nes autoriaus stilius dažnai remiasi būtent originaliomis, unikaliomis metaforomis, kurių niekur kitur nerasi. Čia vertėjas tampa beveik bendraautoriumi – jam reikia sukurti naują vaizdinį, kuris skambėtų taip pat stipriai kaip originalas, bet tikslinės kalbos skaitytojui.
Kai vaizdiniai susitinka: ką pasiimti sau į kelionę per kalbas
Metaforų vertimas primena kelionę per svetimą miestą be žemėlapio – reikia pasitikėti nuojauta, žinoti kultūrinį kontekstą ir nebijoti nukrypti nuo pažodinio kelio, jei jis veda į akligatvį. Automatinio vertimo įrankiai per pastaruosius metus tapo gerokai protingesni, jie geba atpažinti daugelį įprastų posakių ir siūlyti prasmingus atitikmenis, bet vis tiek lieka situacijų, kai reikalingas žmogaus žvilgsnis, gebantis pajusti, ar vertimas „skamba“ natūraliai.
Jei kada nors verčiate tekstą ir atsiduriate priešais keistą, sunkiai suprantamą frazę – sustokite ir paklauskite savęs, ar tai nėra metafora. Pabandykite įsivaizduoti situaciją be vaizdinio, tada ieškokite, kaip ta pati mintis skambėtų natūraliai jūsų gimtąja kalba. Kartais geriausias vertimas yra tas, kuris nuo originalo nutolsta žodžiais, bet lieka ištikimas prasmei.
Ir galiausiai – nebijokite eksperimentuoti. Kalba yra gyva, o metaforos nuolat kuriamos iš naujo. Šiandienos „lūžio taškas“ rytoj gali tapti nusistovėjusiu posakiu, kurio niekas net nepastebės kaip metaforos. Vertimas nėra mechaninis žodžių keitimas – tai tiltas tarp dviejų būdų matyti pasaulį, o metaforos yra vieni gražiausių to tilto akmenų.
