Kai žiūrime užsienietišką filmą ar serialą lietuviškai, retai susimąstome, kiek darbo slypi už to, kad aktoriaus lūpos juda viena kalba, o iš ekrano sklinda visai kita. Įgarsinimas ir dubliavimas – du terminai, kurie kasdienėje kalboje dažnai vartojami kaip sinonimai, nors iš tiesų reiškia gerokai skirtingus procesus. Ir kadangi mūsų darbas glaudžiai susijęs su kalbomis, vertimu bei tuo, kaip prasmė keliauja iš vienos kultūros į kitą, verta šią temą paanalizuoti kiek giliau, nei įprasta.
Kuo iš tikrųjų skiriasi šios dvi sąvokos
Įgarsinimas – tai platesnė sąvoka, apimanti bet kokį garso pridėjimą prie vaizdo, kai originalus garsas nėra girdimas arba yra pakeičiamas. Tai gali būti dokumentinio filmo balsas per kadrą, animacinio personažo replikos ar net reklamos tekstas. Dubliavimas savo ruožtu yra specifinė įgarsinimo forma, kai originalūs aktorių balsai visiškai pakeičiami kita kalba kalbančių aktorių balsais, stengiantis kuo tiksliau sinchronizuoti lūpų judesius su nauju garsu.
Skirtumas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nereikšmingas, tačiau būtent jis lemia, kiek laisvės turi vertėjas ir garso režisierius. Dubliuojant tekstas turi tilpti į konkretų laiko tarpą ir dar atitikti burnos judesius – ypač priebalsius p, b, m, kurie ekrane matomi labai aiškiai. Paprastame įgarsinime tokio suvaržymo dažniausiai nėra, todėl vertėjas gali dirbti kur kas laisviau, orientuodamasis tik į prasmę ir toną.
Kodėl viena šalis renkasi dubliuoti viską, o kita – subtitruoti
Įdomu, kad Europoje egzistuoja tarsi dvi stovyklos. Vokietija, Ispanija, Italija, Prancūzija tradiciškai dubliuoja beveik viską – nuo blokbasterių iki serialų vaikams. Tuo tarpu Lietuva, Latvija, Estija, Skandinavijos šalys labiau linkusios rinktis subtitrus arba vadinamąjį voice-over, kai originalus garsas šiek tiek prislopinamas, o virš jo skamba vertėjo ar aktoriaus balsas – dažniausiai vienas žmogus visoms replikoms, kaip būdavo per sovietmetį rodytuose filmuose.
Priežasčių yra keletas. Pirma – ekonominė: dubliavimas reikalauja daug daugiau resursų, aktorių, studijos laiko, todėl mažesnėms rinkoms tiesiog neapsimoka investuoti tokias sumas į kiekvieną produkciją. Antra – kultūrinė įprotis: žmonės, užaugę su subtitrais, dažnai net nesuvokia, kodėl kažkas rinktųsi dubliuotą versiją, o tie, kas užaugo su dubliavimu, sunkiai priima idėją skaityti tekstą apačioje ekrano. Trečia – kalbinė: kai kurios kalbos turi trumpesnes ar ilgesnes struktūras, todėl sinchronizuoti jas su originalo kalba techniškai sudėtingiau arba lengviau.
Vertimo iššūkiai, kurių nematyti ekrane
Dubliavimo vertimas – tai visai kitokia disciplina nei įprastas tekstų vertimas. Čia svarbu ne tik perteikti prasmę, bet ir išlaikyti natūralų kalbėjimo ritmą, humoro atspalvį, net kultūrines nuorodas, kurios originalo auditorijai suprantamos iš karto, o vertimo auditorijai gali reikšti nulį. Klasikinis pavyzdys – amerikietiški anekdotai, paremti žodžių žaismu anglų kalba. Juos tiesiog neįmanoma išversti pažodžiui, todėl vertėjas turi sugalvoti visai naują juokelį, kuris veiktų lietuviškai, bet vis tiek atitiktų situaciją ekrane.
Kitas dalykas, apie kurį retai pagalvojama – ilgio suvaržymas. Anglų kalba dažnai yra glaustesnė nei lietuvių, todėl vertėjas turi arba trumpinti sakinį, arba rasti būdą pasakyti tą pačią mintį greičiau. Kartais tenka aukoti nuanso tikslumą dėl to, kad frazė tiesiog turi tilpti į tris sekundes, kol veikėjas kalba ekrane.
Automatinio vertimo įrankiai šioje srityje kol kas atlieka gana kuklų vaidmenį – daugiausia kaip pagalbinė priemonė pirminiam juodraščiui parengti arba subtitrams generuoti. Tačiau tikrasis dubliavimo scenarijaus adaptavimas vis dar reikalauja žmogaus, kuris jaučia abiejų kalbų ritmą, humorą ir kultūrinį kontekstą. Mašininis vertimas gali pasiūlyti pradinį tekstą, bet paskutinį šlifavimą visada atlieka vertėjas ar dialogų autorius, dirbantis kartu su garso režisieriumi.
Kaip vyksta pats procesas studijoje
Prieš patenkant į studiją, scenarijus pereina kelis etapus. Pirma – pažodinis vertimas, kuriuo remiantis vėliau kuriamas adaptuotas tekstas. Antra – šio teksto pritaikymas lūpų judesiams, ką dažnai atlieka atskiras specialistas, vadinamas dialogų autoriumi arba adaptuotoju. Trečia – pats įgarsinimas studijoje, kai aktoriai, žiūrėdami į ekraną, bando atkartoti ne tik prasmę, bet ir emociją, kurią originalo aktorius perteikė balsu, mimika, intonacija.
Įdomu tai, kad geras dubliavimo aktorius kartais nė nesupranta originalo kalbos – jam svarbiausia perteikti emociją ir sinchroniškumą, o ne pačią kalbą. Tačiau geriausi profesionalai dažniausiai bent iš dalies supranta šaltinio kalbą, nes tai leidžia jiems geriau pajusti pauzes, akcentus, intonacijos kaitą, kurią tiesiog reikia „pagauti“ klausantis originalo garso.
Kas nutinka, kai automatinis vertimas susitinka su balso pasauliu
Pastaraisiais metais atsirado daug technologijų, žadančių revoliuciją šioje srityje – dirbtinio intelekto balso klonavimas, automatinis lūpų sinchronizavimas, net galimybė „perkalbinti“ aktorių bet kuria kalba, išlaikant jo paties balso tembrą. Tai skamba įspūdingai, ir tam tikrose srityse – pavyzdžiui, mokomojoje medžiagoje, korporatyviniuose video ar rinkodaros turinyje – tokie sprendimai jau naudojami gana sėkmingai.
Tačiau kai kalbame apie meninį turinį – filmus, serialus, animaciją – žmogiškasis faktorius kol kas išlieka nepakeičiamas. Emocija, kurią aktorius perteikia balsu, subtilus akcento pasikeitimas, ironija, tyla prieš svarbų sakinį – visa tai dar sunkiai pavyksta atkurti mašininiu būdu taip, kad žiūrovas nepajustų dirbtinumo. Automatinis vertimas gali puikiai pasitarnauti kaip pirmas žingsnis – greitai sugeneruoti subtitrus, paruošti pradinį scenarijaus variantą, net pasiūlyti alternatyvius vertimo variantus sudėtingoms frazėms. Bet paskutinį, svarbiausią etapą – emocinį ir kultūrinį pritaikymą – vis dar atlieka žmogus.
Praktiniai patarimai tiems, kas dirba su vertimu video turiniui
Jei jums tenka rengti tekstus dubliavimui ar įgarsinimui, keletas dalykų gali palengvinti darbą gerokai:
Visada žiūrėkite vaizdą, ne tik skaitykite scenarijų. Tekstas be konteksto gali atrodyti visiškai tvarkingas, bet ekrane paaiškėja, kad frazė per ilga arba neatitinka veikėjo veido išraiškos.
Skaitykite tekstą garsiai. Tai paprasčiausias būdas patikrinti, ar sakinys natūraliai skamba kalbant, ar jame nėra nepatogių priebalsių junginių, kurie apsunkina tarimą.
Nebijokite atsitolinti nuo pažodinio vertimo. Dubliavime svarbiau, kad frazė veiktų emociškai ir laiku, o ne kad kiekvienas žodis atitiktų originalą.
Naudokite automatinio vertimo įrankius kaip pagalbą, bet ne kaip galutinį sprendimą. Jie puikiai tinka greitai suprasti bendrą prasmę arba sugeneruoti pradinį juodraštį, tačiau kultūrines nuorodas, humorą ir ritmą vis tiek reikės pritaikyti patiems.
Bendraukite su garso režisieriumi ar dialogų autoriumi, jei toks dirba atskirai. Kuo daugiau konteksto turėsite apie tai, kaip scena bus filmuojama ar montuojama, tuo tikslesnis bus jūsų vertimas.
Balsas, kuris keliauja per sienas
Įgarsinimas ir dubliavimas – tai sritis, kurioje kalba tampa kažkuo daugiau nei tik žodžiais. Čia susipina aktorystė, technika, kultūrinis jautrumas ir, žinoma, vertimo menas. Kiekvieną kartą, kai išgirstame pažįstamą balsą, tariantį visai kitą kalbą nei ta, kuria jis buvo sukurtas originale, matome milžinišką, dažnai nematomą darbą – vertėjų, dialogų autorių, garso režisierių ir aktorių, kurie kartu sukuria iliuziją, kad viskas skamba natūraliai.
Technologijos, be abejo, keičia šią sritį – automatinis vertimas ir dirbtinis intelektas jau dabar padeda paspartinti pradinius etapus, o ateityje tikriausiai perims dar daugiau rutininio darbo. Tačiau kol žiūrovas nori jausti tikrą emociją, o ne tobulai suderintą, bet dvasios neturinčią kalbą, žmogiškasis prisilietimas išliks būtinas. Todėl kitą kartą, žiūrėdami dubliuotą filmą ar klausydami balso už kadro, prisiminkite – tai, kas atrodo taip paprasta ir savaime suprantama, iš tikrųjų yra ilgo, kruopštaus ir dažnai nepastebimo darbo rezultatas.
