Kiekvienas, kuris bent kartą bandė išversti tekstą apie savo gimtąjį miestą, virtuvę ar šventes į kitą kalbą, greitai atsitrenkia į sieną – kaip išversti žodį, kurio tiesiog nėra kitoje kalboje? Kaip paaiškinti, kas yra „šaltibarščiai“, „Užgavėnės“ ar „kaimo turizmo sodyba“ žmogui, kuris niekada gyvenime nematė nei burokėlių sriubos, nei blynų kepimo tradicijos per žiemos išvarymo šventę? Būtent čia į sceną žengia realijos – vienas įdomiausių ir kartu sudėtingiausių vertimo teorijos ir praktikos aspektų.
Dirbdami su automatinio vertimo įrankiais dažnai pastebime, kaip mašina puikiai susidoroja su technine terminija, bet užstringa ties paprastu, kasdieniu žodžiu, kuris turi giliai kultūrinę reikšmę. Pabandykite paleisti per vertėją sakinį apie „grūšios“ arba „kastinį“ – rezultatas dažnai būna arba pažodinis nesąmonė, arba tiesiog paliktas neverstas žodis. Tai nėra atsitiktinumas – tai realijų vertimo problema, kuri kankina vertėjus jau ne vieną šimtmetį.
Kas per padaras tos realijos
Realijos – tai žodžiai ir posakiai, žymintys dalykus, kurie egzistuoja tik vienoje kultūroje ar kalbinėje bendruomenėje. Ne visada tai kažkas egzotiško – dažnai tai visai paprasti, kasdieniai dalykai, kurie mums atrodo savaime suprantami, bet kitai kultūrai yra visiškai svetimi. Klasikiniai pavyzdžiai – maisto pavadinimai (cepelinai, šaltibarščiai, skilandis), tradicinės šventės (Joninės, Užgavėnės, Vėlinės), administraciniai terminai (seniūnija, savivaldybė), pinigų vienetai, matavimo sistemos, net kreipimosi formos.
Svarbu suprasti, kad realija – tai ne tik pats objektas, bet ir žodis, kuris jį įvardija konkrečioje kalboje. Kai anglakalbis sako „high tea“, jis turi omenyje ne tik valgymo laiką, bet ištisą kultūrinį ritualą su savo taisyklėmis, atmosfera, socialine reikšme. Išvertus tiesiog kaip „arbatėlė penktą valandą“ prarandama visa kultūrinė gelmė.
Vertimo teorijoje realijos dažnai skirstomos į kelias kategorijas: geografines (fiordas, stepė, taiga), etnografines (susijusias su buitimi, darbu, menu), politines ir administracines, taip pat į istorines realijas, kurios žymi praeities reiškinius, šiandien jau neegzistuojančius ar pasikeitusius. Kiekviena kategorija kelia savo iššūkius, tačiau bendra problema visoms – kaip perteikti prasmę neprarandant nei tikslumo, nei kultūrinio konteksto.
Kodėl mašininis vertimas čia klumpa
Neuroniniai vertimo modeliai mokosi iš milžiniškų tekstų kiekių, ieškodami statistinių dėsningumų tarp kalbų. Jei žodis „kompiuteris“ pasitaiko milijonus kartų lygiagrečiuose tekstuose, sistema puikiai išmoksta jį versti. Bet kai kalbama apie kultūrinę realiją, kuri retai pasirodo daugiakalbiuose tekstuose arba visai neturi nusistovėjusio atitikmens, algoritmas patenka į keblią padėtį.
Dažniausiai pasitaiko keturi scenarijai: sistema palieka žodį neišverstą (transliteruoja), bando pažodinį vertimą (kuris dažnai skamba juokingai arba nesuprantamai), parenka artimiausią, bet netikslų atitikmenį iš tikslinės kultūros, arba tiesiog praleidžia dalį prasmės. Pavyzdžiui, žodį „ministerija“ automatinis vertėjas paprastai išverčia gerai, nes tai tarptautinė realija su aiškiais atitikmenimis. Bet paprašykite išversti „valstiečių ir žaliųjų sąjunga“ konkrečiame politiniame kontekste – sistema gali arba palikti pavadinimą, arba sukurti keistą vertinį, kuris niekam nieko nesako.
Įdomu tai, kad kuo didesnis ir įvairesnis mokymo duomenų rinkinys, tuo geriau sistema susidoroja su populiariomis, dažnai minimomis realijomis. Bet nišinės, regioninės ar labai lokalios sąvokos vis dar lieka silpnoji vieta – net ir patiems moderniausiems modeliams.
Klasikinės vertimo strategijos, kurios vis dar veikia
Prieš atsirandant dirbtiniam intelektui, vertėjai jau šimtmečius kūrė strategijas, kaip susidoroti su realijomis. Šios strategijos aktualios ir šiandien – tiek verčiant ranka, tiek redaguojant mašininio vertimo rezultatą.
Transkripcija arba transliteracija – tiesiog perkeliamas žodis, pritaikant jo skambesį ar rašybą tikslinei kalbai. Taip verčiami dažniausiai vardai, geografiniai pavadinimai, kai kurios kultūrinės sąvokos (pvz., „sushi“, „sauna“, „vodka“ tapo tarptautiniais žodžiais būtent per transliteraciją).
Kalkė arba pažodinis vertimas – kai realijos sudedamosios dalys išverčiamos pažodžiui, sukuriant naują junginį tikslinėje kalboje. Pavyzdžiui, „dangoraižis“ yra kalkė iš anglų „skyscraper“.
Aproksimacija arba funkcinis atitikmuo – ieškoma panašaus reiškinio tikslinėje kultūroje, net jei jis nėra visiškai identiškas. „Kūčios“ verčiant į anglų kalbą kartais lyginamos su „Christmas Eve dinner“, nors tai nėra tas pats, bet suteikia bendrą supratimą.
Paaiškinimas arba aprašomasis vertimas – kai realija pakeičiama trumpu paaiškinimu, pvz., „sodyba“ verčiama kaip „traditional Lithuanian countryside homestead“.
Praleidimas – kartais, ypač kai realija neturi didelės reikšmės pačiam pranešimui, ji tiesiog praleidžiama arba apibendrinama.
Kiekviena strategija turi savo vietą – viskas priklauso nuo teksto tipo, tikslinės auditorijos ir to, kiek svarbu išlaikyti būtent kultūrinį koloritą.
Kai kontekstas viską nulemia
Vienas dažniausių klaidų šaltinių – manymas, kad realiją galima išversti vieną kartą ir visam laikui, universaliai. Iš tikrųjų tas pats žodis skirtinguose kontekstuose gali reikalauti visiškai skirtingų sprendimų.
Grožinėje literatūroje vertėjas dažnai renkasi išlaikyti kultūrinį koloritą, net jei tai reiškia papildomas išnašas ar paaiškinimus tekste. Skaitytojas, imdamasis verstos knygos, dažnai nori pajusti „kitokį“ pasaulį, todėl per didelis prisitaikymas prie savo kultūros gali nuskurdinti kūrinį.
Techniniuose ar administraciniuose dokumentuose situacija priešinga – ten svarbiausia tikslumas ir aiškumas, todėl geriau naudoti funkcinius atitikmenis ar paaiškinimus, o ne palikti egzotišką žodį, kurio niekas nesupras.
Rinkodaros ir turizmo tekstuose realijos dažnai tampa net privalumu – jos suteikia autentiškumo jausmą. Čia transliteracija su trumpu paaiškinimu skliaustuose dažnai veikia geriausiai: „kibinai (tradiciniai karaimų pyragėliai su mėsos įdaru)“.
Automatinio vertimo įrankiai, deja, nesugeba automatiškai nustatyti, kokiam tekstui tinka kuri strategija – jie tiesiog taiko vieną, dažniausiai statistiškai labiausiai tikėtiną, sprendimą visais atvejais. Todėl žmogaus redagavimas po mašininio vertimo lieka nepakeičiamas, ypač kai tekste gausu kultūrinių elementų.
Praktiniai pavyzdžiai iš lietuviškos kasdienybės
Pažvelkime į kelis konkrečius pavyzdžius, su kuriais susiduriame verčiant lietuvišką turinį į kitas kalbas.
„Seniūnija“ – administracinis vienetas, kurio tiksliai atitinkančio darinio dauguma kalbų neturi. Anglų kalboje dažniausiai naudojama „eldership“ arba tiesiog paliekama „seniūnija“ su paaiškinimu, nes „municipality“ ar „district“ neperteikia tikslios reikšmės.
„Grybavimas“ – veiksmas, kuris kai kuriose kultūrose (pavyzdžiui, skandinavų ar slavų) turi gilias tradicijas ir emocinę reikšmę, bet kitose (pavyzdžiui, JAV) yra beveik nežinomas reiškinys. Pažodinis „mushroom picking“ perteikia veiksmą, bet praranda kultūrinį atspalvį – tai ne tik veikla, o beveik ritualas, susijęs su rudeniu, šeima, ramybe miške.
„Uošvienė“, „anyta“ – giminystės terminai, kurie daugelyje kalbų neturi tokio detalaus skirstymo. Anglų kalboje abu žodžiai virsta tiesiog „mother-in-law“, prarandant informaciją, ar tai vyro, ar žmonos motina.
„Trišakė“, „gervuogė“ ir kiti augalų ar uogų pavadinimai kartais tiesiog neturi atitikmens kitoje kalboje, nes pats augalas toje geografinėje zonoje neauga arba nėra plačiai žinomas.
Šie pavyzdžiai puikiai iliustruoja, kodėl mašininis vertimas, kad ir koks pažangus, vis dar reikalauja žmogaus akies – ypač kai tekste gausu tokių smulkių, bet reikšmingų detalių.
Ką daryti, kai verti pats ar redaguoji mašinos darbą
Jei jums tenka versti tekstą, kuriame gausu realijų, arba redaguoti automatinio vertimo rezultatą, keletas praktinių patarimų gali smarkiai palengvinti darbą.
Pirmiausia, visada atsiklauskite savęs, kam skirtas tekstas ir kokia auditorija jį skaitys. Ekspertui skirtame tekste galima palikti terminą be paaiškinimo, plačiajai publikai – reikės papildomo konteksto.
Antra, nebijokite naudoti skliaustų ar trumpų paaiškinimų tiesiai tekste, ypač kai realija minima pirmą kartą. Vėliau, jei žodis kartojasi, galima jį palikti be papildomo aiškinimo – skaitytojas jau bus susipažinęs.
Trečia, tikrinkite, ar tikslinė kalba jau turi nusistovėjusią tradiciją verčiant konkrečią realiją. Kartais žodis jau seniai įsitvirtinęs (pavyzdžiui, „sauna“ angliškai), ir kurti naują variantą būtų klaida.
Ketvirta, būkite atsargūs su automatinio vertimo pasiūlymais realijoms – net jei likusi teksto dalis išversta puikiai, būtent kultūriškai specifiniai žodžiai dažniausiai reikalauja rankinio patikrinimo. Gera praktika – po mašininio vertimo peržiūrėti tekstą būtent ieškant tikrinių vardų, maisto pavadinimų, švenčių, administracinių terminų ir panašiai.
Penkta, jei dirbate su daugkartiniu tekstu ar viso projekto vertimu, verta susikurti terminų žodynėlį su nusistovėjusiais realijų vertimais – tai padės išlaikyti nuoseklumą visame dokumente ar svetainėje.
Vietoj taško – keli paskutiniai apmąstymai
Realijų vertimas primena balansavimą ant lyno – per daug prisitaikymo prie tikslinės kultūros ir prarandi autentiškumą, per daug ištikimybės originalui ir tekstas tampa nesuprantamas ar net juokingas skaitytojui, kuris niekada negirdėjo apie tave dominantį reiškinį. Idealaus, universalaus sprendimo tiesiog nėra – yra tik geresni ir prastesni pasirinkimai konkrečioje situacijoje.
Automatinio vertimo technologijos per pastaruosius metus žengė milžinišką žingsnį į priekį, tačiau kultūrinis niuansavimas vis dar išlieka sritimi, kur žmogaus intuicija ir kultūrinis išprusimas turi lemiamą reikšmę. Mašina gali pasiūlyti startinį variantą, gali net pastebėti, kad žodis reikalauja ypatingo dėmesio, bet galutinį sprendimą, kaip perteikti „kūčiukus“ ar „trakų kibinus“ skaitytojui iš kitos kultūros, vis dar priima žmogus.
Jei turite galimybę – visada peržiūrėkite mašininio vertimo rezultatą būtent ieškodami tokių „kliūčių“ tekste. Užduokite sau paprastą klausimą: ar žmogus, niekada negyvenęs šioje kultūroje, supras, apie ką kalbama? Jei atsakymas neaiškus – verta pridėti trumpą paaiškinimą, pakeisti transliteraciją funkciniu atitikmeniu arba tiesiog perrašyti sakinį taip, kad prasmė taptų suprantama be papildomo konteksto.
Ir galiausiai – nebijokite eksperimentuoti. Kartais geriausias sprendimas gimsta ne iš vadovėlio taisyklės, o iš paprasto klausimo: kaip aš pats paaiškinčiau šį žodį draugui iš kitos šalies per pokalbį prie kavos puodelio? Dažnai toks natūralus, gyvas paaiškinimas veikia geriau nei bet kokia formali vertimo strategija.
