Kai kalbame apie vertimą, dažniausiai įsivaizduojame procesą, kuriame tekstas iš vienos kalbos tiesiog „perkeliamas” į kitą, stengiantis kuo tiksliau perteikti originalo prasmę. Tačiau vertimo teorijoje egzistuoja požiūris, kuris šį įsivaizdavimą apverčia aukštyn kojomis – Skopos teorija. Ji teigia, kad svarbiausia vertimo procese nėra ištikimybė originalui, o tikslas, kuriam tas vertimas yra skirtas. Skamba paprastai, bet iš tikrųjų tai buvo gana revoliucinga mintis, pakeitusi vertėjų mąstymą apie savo darbą.
Iš kur atsirado ši teorija
Skopos teorija gimė Vokietijoje aštuntajame dešimtmetyje, o jos pagrindinis kūrėjas – Hansas Vermeeras (Hans J. Vermeer), vėliau prie idėjų vystymo prisidėjo ir Katharina Reiß. Pats žodis „skopos” kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „tikslą” arba „paskirtį”. Vermeeras pasiūlė gana drąsų teiginį – vertimas nėra vien lingvistinis veiksmas, o veikiau tikslingas veiksmas, kurio sėkmę lemia ne tai, kaip tiksliai jis atitinka originalą žodis į žodį, o tai, ar jis atlieka savo funkciją naujoje kultūrinėje ir komunikacinėje aplinkoje.
Tuo metu vyravo požiūris, kad geras vertimas – tai toks, kuris kuo labiau primena originalą. Vermeeras šį principą pavadino pernelyg siauru ir pasiūlė kitą kampą: vertėjas turėtų klausti ne „kaip tiksliai perteikti tai, kas parašyta?”, o „kam šis tekstas bus naudojamas gavėjo kalboje?”
Pagrindinė mintis – funkcija svarbiau nei forma
Skopos teorijos esmę galima apibendrinti viena fraze: tikslas pateisina priemones. Tai nereiškia, kad vertėjas gali laisvai iškraipyti tekstą, bet tai reiškia, kad sprendimai dėl to, ką versti pažodžiui, o ką adaptuoti, priklauso nuo to, kam skirtas galutinis tekstas.
Paimkime paprastą pavyzdį – reklaminį šūkį. Jei jis originalo kalboje remiasi žodžių žaismu ar kultūrine nuoroda, kuri visiškai nesuprantama tikslinei auditorijai, pažodinis vertimas tiesiog neveiks. Skopos teorijos požiūriu, vertėjas turi teisę, o kartais net pareigą, sukurti visiškai naują frazę, kuri atlieka tą pačią funkciją – parduoda produktą, sukelia emociją, patraukia dėmesį – net jei žodžiai visiškai nepanašūs į originalą.
Tas pats galioja ir techniniams tekstams, teisiniams dokumentams ar net grožinei literatūrai. Instrukcijos vertimas turi funkciją padėti vartotojui suprasti, kaip naudoti prietaisą – jei dėl pernelyg pažodinio vertimo instrukcija tampa nesuprantama, ji nebeatlieka savo paskirties, nesvarbu, kokia tiksli buvo kalbiniu požiūriu.
Trys taisyklės, kurias verta žinoti
Vermeeras suformulavo kelias pagrindines taisykles, kuriomis remiasi visa teorija. Pirma – skopos taisyklė: kiekvienas veiksmas turi tikslą, o veiksmo pobūdį lemia to tikslo pasiekimo būdas. Antra – nuoseklumo taisyklė (coherence rule): vertimas turi būti suprantamas ir prasmingas tikslinės kalbos gavėjams jų kultūriniame kontekste. Trečia – ištikimybės taisyklė (fidelity rule): tarp originalo ir vertimo turėtų būti tam tikras ryšys, bet šio ryšio pobūdį ir laipsnį nusprendžia skopos.
Įdomu tai, kad ištikimybė originalui šioje hierarchijoje atsiduria žemiausioje pakopoje. Tai gerokai skiriasi nuo tradicinio požiūrio, kuriame tikslumas originalui dažnai laikomas aukščiausia vertybe. Vermeeras sakytų – tikslumas yra svarbus tik tiek, kiek jis padeda pasiekti vertimo tikslą, ne daugiau.
Kaip tai veikia praktikoje
Įsivaizduokime situaciją: reikia išversti to paties dokumento du variantus – vieną teisininkams, kitą plačiajai visuomenei. Pagal Skopos teoriją, tai iš esmės du skirtingi vertimo uždaviniai, net jei šaltinis identiškas. Teisininkams skirtas tekstas gali (ir turėtų) išlaikyti sudėtingą terminologiją bei struktūrą, nes tokia auditorija to ir tikisi bei sugeba suprasti. Populiarizuotam variantui reikės supaprastinti kalbą, galbūt pertvarkyti sakinių struktūrą, net praleisti dalį smulkmenų, kurios nesvarbios bendram supratimui.
Tai ypač aktualu lokalizacijos srityje. Kai verčiama programinė įranga, žaidimai ar svetainės, dažnai tenka ne tik versti tekstą, bet ir pritaikyti visą turinį kultūrai – keisti pavyzdžius, valiutas, datos formatus, net humoro tipą. Grynas kalbinis tikslumas čia dažnai atsiduria antrame plane, palyginti su tuo, ar galutinis produktas „veikia” naujojoje rinkoje.
Automatinio vertimo kontekste ši teorija taip pat turi savo vietą, nors gal ne taip akivaizdžiai. Mašininio vertimo sistemos dažniausiai orientuotos į lingvistinį tikslumą ir sklandumą, tačiau vartotojai, redaguojantys automatinio vertimo rezultatus (post-editing procesas), realiai taiko Skopos principus – jie sprendžia, kiek tikslus turi būti vertimas priklausomai nuo to, ar tekstas skirtas vidiniam naudojimui, ar viešai publikacijai, ar oficialiam dokumentui.
Kritika, kurios negalima nutylėti
Žinoma, ne visi vertimo teoretikai sutinka su Skopos požiūriu. Dažniausiai kritikuojama tai, kad teorija per daug lanksti literatūriniam vertimui – juk grožinės literatūros kūrinys nėra vien „funkcinis produktas”, jame svarbus ir stilius, ritmas, autoriaus balsas. Jei vertėjas per daug orientuojasi į tikslą (pavyzdžiui, „patikti skaitytojui”), kyla pavojus prarasti tai, kas kūrinį daro unikaliu.
Taip pat kritikuojama, kad teorija nepakankamai aiškiai apibrėžia, kas nustato tą „tikslą” – ar tai užsakovas, ar vertėjas, ar galutinis skaitytojas? Praktikoje šie interesai gali skirtis, ir tada vertėjui tenka balansuoti tarp kelių, kartais prieštaringų, reikalavimų.
Nepaisant kritikos, teorija liko itin įtakinga, ypač profesionalaus vertimo ir lokalizacijos srityse, kur pragmatiškas požiūris į tekstą dažnai yra būtinybė, o ne pasirinkimas.
Ką tai reiškia kasdieniam vertėjui
Jei dirbate su vertimais – nesvarbu, ar tai profesionali veikla, ar tiesiog kartais tenka išversti dokumentą darbui – Skopos teorija siūlo naudingą klausimą, kurį verta užduoti sau prieš pradedant: kam skirtas šis tekstas ir ką jis turi pasiekti? Tai padeda priimti sprendimus, kurių pažodinis vertimas niekada neatsakys.
Pavyzdžiui, versdami CV kitai kalbai, nereikia stengtis išversti kiekvieno žodžio identiškai – svarbiau, kad dokumentas atitiktų tos šalies darbo rinkos lūkesčius ir formatą. Versdami el. laišką verslo partneriui, galbūt teks pakeisti mandagumo formules, nes tiesioginis vertimas gali skambėti nemandagiai ar per daug familiariai.
Naudojant automatinio vertimo įrankius, ši mintis tampa dar aktualesnė – mašina duoda pradinį variantą, bet žmogus, redaguojantis rezultatą, turi žinoti, kokiam tikslui tekstas skirtas, kad galėtų nuspręsti, kiek koreguoti stilių, terminologiją ar struktūrą.
Vietoj taško – keli patarimai kelionei
Skopos teorija galiausiai moko vieno paprasto dalyko – vertimas nėra mechaninis procesas, o sprendimų priėmimo veikla. Kiekvieną kartą, kai imamės teksto, verta bent akimirkai sustoti ir pagalvoti: kam šis tekstas skirtas, kas jį skaitys ir ką turėtų iš jo suprasti ar pajausti. Tai ne visada reiškia laisvę keisti viską, ką norite, bet tai reiškia sąmoningumą – žinojimą, kodėl priimate vieną ar kitą sprendimą, o ne tiesiog sekimą taisyklėmis „nes taip parašyta originale”.
Praktiškai tai gali reikšti: prieš verčiant rinkodaros tekstą, pagalvokite, ar tikslinė auditorija supras kultūrines nuorodas, ar reikės jas pakeisti vietinėmis analogijomis. Verčiant techninę dokumentaciją, klauskite, ar skaitytojas yra specialistas, ar naujokas – nuo to priklausys, kiek supaprastinti kalbą. O jei naudojatės automatiniais vertimo įrankiais, po vertimo visada peržiūrėkite rezultatą būtent per šią prizmę – ne „ar tai tiksliai atitinka originalą žodis į žodį”, o „ar tai atlieka savo funkciją naujoje kalboje ir kultūroje”.
Galiausiai, geras vertėjas – tas, kuris supranta, kad kalba yra įrankis tikslui pasiekti, o ne tikslas savaime. Skopos teorija tiesiog primena šią, iš pirmo žvilgsnio akivaizdžią, bet dažnai pamirštamą tiesą.
