Kai žmonės girdi frazę „vertimo projektų valdymas”, dažniausiai įsivaizduoja kažką nuobodaus – lenteles, terminus, sąskaitas. Iš tikrųjų tai vienas įdomiausių, bet ir sudėtingiausių dalykų visoje vertimo pramonėje. Vieną akimirką tvarkai penkių kalbų techninę dokumentaciją, kitą – jau derini terminijos klausimus su trimis skirtingais vertėjais, kurie kiekvienas turi savo nuomonę, kaip versti tą patį terminą. Ir visa tai reikia sudėlioti taip, kad klientas gautų kokybišką rezultatą laiku, o biudžetas neišsilakstytų į visas puses.
Šiame straipsnyje pažvelgsime, kaip iš tikrųjų atrodo vertimo projektų valdymas iš vidaus – ne teoriškai, o praktiškai. Kalbėsime apie tai, kas dažniausiai suklysta, kaip to išvengti, ir kodėl geras projektų vadovas kartais svarbesnis už patį vertėją.
Kodėl vertimo projektas – ne tas pats, kas paprastas tekstas su Google Translate
Daugelis įmonių, ypač tos, kurios pirmą kartą susiduria su vertimo poreikiu, mano, kad viską galima suplanuoti per pusvalandį – atsiunti failą, gauni vertimą, viskas. Realybėje net vidutinio dydžio projektas turi bent kelis sluoksnius: originalaus teksto analizę, terminijos suderinimą, vertėjų parinkimą pagal specializaciją, redagavimą, korektūrą, formatavimą ir, žinoma, galutinį kokybės patikrinimą.
Jei kalbame apie kelias kalbas vienu metu, viskas tampa dar sudėtingiau. Reikia užtikrinti, kad visos versijos būtų nuoseklios ne tik viena su kita, bet ir su ankstesniais to paties kliento projektais. Būtent čia ir pasireiškia tikroji projektų valdymo vertė – ne pati vertimo kokybė (nors ji, žinoma, svarbiausia), o gebėjimas suvaldyti chaosą, kuris neišvengiamai atsiranda dirbant su keliais žmonėmis, kalbomis ir terminais.
Automatinio vertimo įrankiai, tokie kaip mūsų portale naudojami sprendimai, gali smarkiai pagreitinti pirminį etapą, tačiau jie nepakeičia paties valdymo proceso. Mašininis vertimas gali duoti greitą juodraštį, bet kas suderins terminiją tarp penkių kalbų versijų? Kas užtikrins, kad techninis vertimas atitiktų pramonės standartus? Čia ir prasideda tikrasis darbas.
Pirmasis žingsnis – teisingai suprasti, ko iš tikrųjų reikia klientui
Skamba banaliai, bet būtent šitas etapas dažniausiai ir sugadinamas. Klientas atsiunčia failą su trumpu komentaru „reikia išversti į anglų ir vokiečių”, o projektų vadovas, užuot uždavęs papildomų klausimų, iškart perduoda darbą vertėjams. Po savaitės paaiškėja, kad tekstas skirtas rinkodaros medžiagai, o ne techninei dokumentacijai, ir tonas turėjo būti visai kitoks.
Gera praktika – prieš pradedant bet kokį projektą, užduoti bent kelis klausimus:
- Kokia yra tikslinė auditorija? Ar tai bus skaitoma specialistų, ar plačios visuomenės?
- Ar yra jau egzistuojanti terminų bazė arba stiliaus vadovas?
- Koks yra galutinis formatas – ar tekstas bus publikuojamas svetainėje, spausdinamas, ar naudojamas vidiniams tikslams?
- Kokie yra realūs terminai, ir ar juose yra lankstumo?
Šitie klausimai gali atrodyti akivaizdūs, bet praktikoje jų dažnai vengiama, nes bijoma „erzinti” klientą papildomais klausimais. Iš tikrųjų atvirkščiai – klientai vertina, kai jaučia, kad projektų vadovas iš tiesų domisi jų poreikiais, o ne tiesiog perkelia failą tolimesniam etapui.
Terminų bazės ir stiliaus vadovai – nuobodu, bet gyvybiškai svarbu
Jeigu reikėtų išrinkti vieną dalyką, kuris labiausiai sutaupo laiko ir nervų ilgalaikiuose projektuose, tai būtų gerai sudaryta terminų bazė. Įsivaizduokite situaciją: klientas turi produktą, kuris vadinamas tam tikru specifiniu terminu, ir šis terminas kartojasi šimtuose dokumentų per kelerius metus. Jei kiekvienas vertėjas jį verčia savaip, galutinis rezultatas atrodo nenuoseklus, tarsi skirtingos įmonės būtų rašiusios tekstus.
Terminų bazės kūrimas neturėtų būti vienkartinis veiksmas – tai gyvas dokumentas, kuris nuolat pildomas ir tikslinamas. Geriausia praktika – jau nuo pirmojo projekto su nauju klientu pradėti fiksuoti pagrindinius terminus, net jei projektas nedidelis. Vėliau, kai apimtys augs, turėsite tvirtą pagrindą, o ne chaosą, kurį reikės tvarkyti retrospektyviai.
Stiliaus vadovas – kitas dažnai nuvertinamas įrankis. Jame galima fiksuoti ne tik terminiją, bet ir tokius dalykus kaip kreipimosi forma (ar naudojama „tu”, ar „jūs”), datos formatas, skaičių rašymo taisyklės, prekės ženklų pavadinimų traktavimas. Šitie smulkūs dalykai iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmingi, bet būtent jie dažniausiai sukelia nesusipratimus tarp kliento ir vertimo komandos.
Terminų valdymas – tarp realybės ir norų
Vertimo pramonėje egzistuoja nerašyta taisyklė: klientas visada nori greičiau, nei tai fiziškai įmanoma. Tai nėra piktumas ar nesupratingumas – tiesiog dauguma žmonių, kurie nedirba su kalbomis, tiesiog neįsivaizduoja, kiek laiko užtrunka kokybiškas vertimas, redagavimas ir korektūra.
Praktinis skaičius, kuriuo dažnai remiamasi pramonėje – vertėjas per dieną gali kokybiškai išversti apie 2000–2500 žodžių, priklausomai nuo teksto sudėtingumo. Jei pridedame redagavimo ir korektūros etapus, realus tempas sumažėja dar labiau. Kai klientas prašo per dvi dienas išversti 20 000 žodžių tekstą į penkias kalbas, projektų vadovo užduotis – aiškiai paaiškinti, kodėl tai neįmanoma be kokybės nuolaidų, arba pasiūlyti alternatyvą, pavyzdžiui, kelis vertėjus dirbančius lygiagrečiai su terminų baze, kuri užtikrins nuoseklumą.
Čia svarbu nepulti į kraštutinumus. Kartais realiai galima pagreitinti procesą, panaudojant vertimo atminties įrankius arba automatinio vertimo technologijas kaip pirminį etapą, kurį vėliau redaguoja žmogus. Tai ne tas pats, kas skubotas darbas – tai protingas išteklių paskirstymas. Bet reikia mokėti atskirti, kada spartinimas įmanomas be nuostolių, o kada tai tiesiog kelias į prastą rezultatą.
Kokybės kontrolė – ne paskutinis etapas, o nuolatinis procesas
Dažna klaida – kokybės kontrolę palikti pačiam galui, tarsi tai būtų kažkoks papildomas patikrinimas prieš siunčiant failą klientui. Iš tikrųjų kokybė turėtų būti integruota į kiekvieną etapą, pradedant nuo pirminio failo paruošimo.
Praktiškai tai atrodo taip: pirmiausia patikrinamas šaltinio tekstas – ar jame nėra dviprasmybių, klaidų, neaiškių sutrumpinimų. Tuomet, vertimo metu, vertėjas turėtų turėti galimybę užduoti klausimus, jei kažkas neaišku – gera projektų valdymo sistema tam turi aiškų kanalą, o ne palieka vertėją spėlioti.
Po vertimo seka redagavimas – idealiu atveju tai atlieka kitas kvalifikuotas specialistas, ne tas pats, kuris vertė. Tai vadinama keturių akių principu, ir jis nėra formalumas – žmogus, kuris ilgai dirbo su tekstu, tiesiog nebemato tam tikrų klaidų, nes smegenys automatiškai „pataiso” tai, ką mato.
Paskutinis etapas – korektūra ir formatavimo patikrinimas, ypač jei tekstas bus publikuojamas viešai. Čia dažnai pamirštama patikrinti tokius dalykus kaip lūžę sakiniai po vertimo, neteisingai sulietas tekstas dėl skirtingo kalbų ilgio, arba neteisingai perkeltos nuorodos ir formatavimo žymos.
Technologijos, kurios iš tikrųjų padeda, o ne tik atrodo gražiai
Rinkoje yra begalė įrankių, žadančių „revoliucionizuoti” vertimo projektų valdymą, bet realybėje daugelis komandų puikiai apsieina su gerokai kuklesniu rinkiniu. Vertimo atminties sistemos (CAT įrankiai) yra beveik būtinos bet kokiam projektui, kuriame yra pasikartojančio turinio – jos ne tik pagreitina darbą, bet ir užtikrina nuoseklumą tarp skirtingų dokumentų versijų.
Automatinio vertimo technologijos, integruotos su po-redagavimo procesu (angliškai vadinamu MTPE – machine translation post-editing), tapo standartine praktika daugelyje projektų, ypač kai kalbama apie didelės apimties, mažiau kūrybišką turinį – vartotojo instrukcijas, techninę dokumentaciją, produktų aprašymus. Svarbu suprasti, kad tai nėra pigus pakaitalas žmogaus darbui, o įrankis, kuris, teisingai naudojamas, leidžia vertėjui sutelkti dėmesį į sudėtingesnius, kūrybiškesnius teksto elementus, o ne gaišti laiką ties paprastais sakiniais.
Projektų valdymo platformos, kur galima sekti kiekvieno failo statusą, terminus, komunikaciją su vertėjais ir klientais – tai jau ne prabanga, o būtinybė, jei dirbama su daugiau nei vienu ar dviem projektais vienu metu. Skaičiuoklės ir el. laiškai gali veikti mažoje apimtyje, bet kai projektų skaičius auga, be tinkamos sistemos neišvengiamai kažkas pamirštama arba pavėluojama.
Kai kas nors nueina ne taip – ir tai neišvengiama
Kad ir kaip gerai suplanuotum procesą, kažkas visada nueis ne taip. Vertėjas susirgs vidury projekto, klientas paskutinę minutę pakeis šaltinio failą, arba paaiškės, kad terminų bazė, kuria rėmėtasi, buvo pasenusi. Geras projektų vadovas skiriasi nuo vidutinio ne tuo, kad su juo niekada nieko blogo nenutinka, o tuo, kaip jis reaguoja, kai nutinka.
Praktinis patarimas – visada turėti „planą B” bent jau didesniems projektams. Tai gali reikšti atsarginį vertėją, kuris pažįsta projekto specifiką, arba bent jau aiškų protokolą, kaip elgtis, kai terminas gresia neišlaikyti. Skaidrus, ankstyvas komunikavimas su klientu apie iškilusią problemą beveik visada duoda geresnį rezultatą, nei bandymas nutylėti ir tikėtis, kad viskas susitvarkys savaime.
Įdomu tai, kad daugelis klientų iš tikrųjų yra gana tolerantiški nedidelėms problemoms, jei apie jas informuojama laiku ir siūlomas sprendimas. Tai, ko klientai nekenčia labiausiai, – ne pačios problemos, o netikėtumas ir tylėjimas.
Vietoj išvadų: ką iš tikrųjų reikia įsidėmėti
Jei reikėtų sutraukti visą šį straipsnį į kelis praktinius punktus, kuriuos verta prisiminti kiekvieną kartą pradedant naują vertimo projektą, tai atrodytų maždaug taip:
Pirma – niekada nepradėkite darbo, kol tiksliai nesuprantate, ko iš tikrųjų reikia klientui. Penkios minutės papildomų klausimų gali sutaupyti valandas taisymų vėliau.
Antra – investuokite laiką į terminų bazę ir stiliaus vadovą net tada, kai atrodo, kad projektas per mažas tam skirti dėmesio. Ateityje tai atsipirks daugybe sutaupyto laiko.
Trečia – būkite sąžiningi dėl terminų. Geriau iš karto pasakyti, kad reikia daugiau laiko, nei žadėti neįmanomą ir tiekti prastesnę kokybę.
Ketvirta – naudokite technologijas protingai, ne todėl, kad jos madingos, o todėl, kad jos iš tikrųjų sprendžia konkrečią problemą jūsų procese. Automatinis vertimas, gerai integruotas su žmogaus redagavimu, gali būti puikus pagalbininkas, bet niekada ne pilnas pakaitalas kokybei, kurios reikalauja rimtas turinys.
Penkta – kokybė nėra vienas paskutinis etapas, o nuolatinis procesas nuo pat pirmos minutės. Kuo anksčiau pastebimos ir ištaisomos klaidos, tuo pigiau ir greičiau viskas sutvarkoma.
Ir galiausiai – vertimo projektų valdymas, kaip ir dauguma dalykų, kuriuose dalyvauja žmonės, retai kada eina visiškai pagal planą. Svarbiausia ne išvengti visų klaidų, o sukurti procesą, kuris leidžia joms greitai pastebėti ir ištaisyti, nesukeliant chaoso visai komandai ar klientui. Tai ne mokslas apie tobulumą, o amatas apie tvarką, komunikaciją ir sugebėjimą prisitaikyti, kai realybė nesutampa su pradiniu planu – o taip nutinka beveik visada.
