Kai žmonės girdi frazę „gestų kalbos vertėjas“, dažniausiai įsivaizduoja žmogų, stovintį šalia naujienų diktoriaus ir mosuojantį rankomis. Realybėje ši profesija ir šis vertimo tipas yra daug platesnis, sudėtingesnis ir, tiesą sakant, kur kas įdomesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Mūsų portale dažnai kalbame apie tekstinį ir žodinį vertimą, bet gestų kalba – tai visai kita istorija, kuri verta atskiro, gilesnio pokalbio.
Kodėl gestų kalba nėra tiesiog rankų judesiai vietoj žodžių
Pirmoji ir dažniausia klaida, kurią daro žmonės, niekada nesusidūrę su kurčiųjų bendruomene, – manymas, kad gestų kalba yra tiesiog kalbamos kalbos „vertimas į gestus“. Iš tikrųjų kiekviena gestų kalba – lietuvių gestų kalba (LGK), amerikiečių (ASL), britų (BSL) ir dešimtys kitų – turi savo gramatiką, sintaksę, netgi savo humoro ir idiomų sistemą, kuri dažnai visiškai nesutampa su kalbama kalba tos pačios šalies.
Pavyzdžiui, lietuvių gestų kalba nėra lietuvių kalbos „gestinė versija“. Sakinio struktūra gali būti visiškai kitokia, laikas reiškiamas ne veiksmažodžio forma, o kūno padėtimi ir veido mimika, o klausiamieji sakiniai formuojami antakių judesiais, ne intonacija. Tad kai vertėjas verčia iš lietuvių kalbos į LGK, jis iš tikrųjų atlieka pilnavertį vertimą tarp dviejų kalbų, o ne mechaninį perkodavimą.
Kaip realiai atrodo darbas su gestų kalbos vertėju
Daugelis įsivaizduoja, kad vertėjas tiesiog stovi ir verčia gyvai, tarsi sinchroninis vertėjas konferencijoje. Iš dalies tai tiesa – gyvas vertimas tikrai vyksta ir konferencijose, ir teismuose, ir ligoninėse. Bet yra ir daug niuansų, apie kuriuos mažai kalbama.
Pavyzdžiui, gestų kalbos vertėjai dažnai dirba poromis, ypač ilgesniuose renginiuose. Kodėl? Nes šis darbas fiziškai ir protiškai itin varginantis – reikia vienu metu klausytis, suprasti prasmę (ne tik žodžius), formuluoti ją gestų kalbos gramatika ir tai daryti realiu laiku, be pauzių apmąstymui. Po 20-30 minučių koncentracija natūraliai krenta, todėl vertėjai keičiasi, panašiai kaip sinchroniniai vertėjai kabinose.
Kitas svarbus momentas – vertėjas turi žinoti, kam verčia. Vertimas kurčiam gimtakalbiui, užaugusiam gestų kalbos aplinkoje, ir vertimas žmogui, kuris apkurto suaugęs ir gestų kalbą mokosi kaip antrą kalbą, gali skirtis labai smarkiai. Antruoju atveju kartais naudojama vadinamoji „pidgin signed language“ – tarpinė sistema, artimesnė kalbamos kalbos struktūrai.
Automatinis vertimas ir gestų kalba – kur esame šiandien
Kadangi mūsų tinklaraštis daug rašo apie automatinio vertimo technologijas, natūralu paklausti – ar gestų kalbą galima automatizuoti taip, kaip automatizuojame tekstinį vertimą? Atsakymas: iš dalies taip, bet iki tikrai patikimo sprendimo dar toli.
Egzistuoja avatarų sistemos, kurios bando generuoti gestų kalbos vertimą kompiuteriu sukurtu personažu. Tokios sistemos naudojamos, pavyzdžiui, kai kuriose Europos oro uostuose ar viešojo transporto pranešimuose. Problema ta, kad šie avatarai dažniausiai verčia žodis po žodžio, ignoruodami tikrąją gestų kalbos gramatiką, veido mimikos svarbą ir erdvinę sintaksę. Kurčiųjų bendruomenė tokius sprendimus dažnai kritikuoja būtent dėl to – jie primena mašininį vertimą prieš dešimt metų, kai tekstas versdavosi pažodžiui ir skambėdavo nenatūraliai.
Kompiuterinės regos technologijos, kurios bando atpažinti gestus iš vaizdo ir versti juos į tekstą, taip pat vystosi, bet susiduria su panašiomis problemomis kaip ir ankstyvieji balso atpažinimo įrankiai – dialektų, individualaus stiliaus ir konteksto atpažinimas vis dar netobulas. Yra nišinių projektų, kurie neblogai atpažįsta atskirus gestus izoliuotai, bet natūralios, sklandžios gestų kalbos srauto supratimas – vis dar labai sudėtingas uždavinys mašinoms.
Kur gestų kalbos vertėjo realiai prireikia
Praktikoje poreikis vertėjui atsiranda daug dažniau, nei žmonės mano. Štai keletas situacijų, kur tai ne prabanga, o būtinybė:
- Medicininiai vizitai – ypač kai reikia perduoti tikslią, sudėtingą informaciją apie diagnozę ar gydymą.
- Teismo posėdžiai ir teisiniai reikalai, kur netikslumas gali kainuoti brangiai.
- Švietimo įstaigos – nuo mokyklų iki universitetų, kur kurtieji studentai turi teisę į vertėjo pagalbą paskaitose.
- Viešieji renginiai, konferencijos, kultūros įvykiai, kur siekiama prieinamumo.
- Darbo pokalbiai ir profesinė aplinka – nemažai įmonių jau supranta, kad prieinamumas nėra formalumas.
Įdomu tai, kad daugelyje šalių vertėjo paslauga tam tikrose situacijose (pavyzdžiui, medicinos ar teismo) yra ne tik rekomenduojama, bet ir teisiškai užtikrinta valstybės. Lietuvoje tokias paslaugas koordinuoja Lietuvos kurčiųjų draugija, kuri turi vertėjų centrus keliuose miestuose.
Dažniausi nesusipratimai, su kuriais susiduria vertėjai
Vienas populiariausių mitų – kad vienas vertėjas tinka bet kokiai situacijai. Iš tikrųjų vertėjai dažnai specializuojasi: vieni dirba medicinos srityje ir žino specifinę terminiją, kiti – teisinėje, treti dirba su vaikais ir mokykline aplinka. Perkelti teisinį vertėją į medicininę konsultaciją be pasiruošimo – panašu kaip prašyti literatūros vertėjo skubiai išversti techninę instrukciją.
Kitas dažnas nesusipratimas – manymas, kad viena gestų kalba tinka visiems kurtiesiems pasaulyje. Tai netiesa – kaip minėta, kiekviena šalis (kartais net regionas) turi savo gestų kalbą arba dialektą. Tarptautinis bendravimas tarp skirtingų šalių kurčiųjų dažnai vyksta per vadinamąją „International Sign“ – tam tikrą supaprastintą, universalesnę sistemą, bet ji nėra pilnavertė kalba, o greičiau bendravimo priemonė panašiu principu kaip esperanto.
Taip pat žmonės dažnai pamiršta, kad vertėjas verčia ir atgal – iš gestų kalbos į šnekamąją. Tai reiškia, kad vertėjas turi ne tik puikiai suprasti gestų kalbą, bet ir mokėti greitai, aiškiai perteikti jos prasmę žodžiu, išlaikant kalbėtojo toną ir intenciją.
Praktiniai patarimai, jei planuojate renginį su gestų kalbos vertimu
Jeigu organizuojate renginį ar susitikimą, kuriame reikės gestų kalbos vertėjo, keletas dalykų verta žinoti iš anksto:
- Užsakykite vertėją kuo anksčiau – gerų specialistų nedaug, o poreikis dažnai viršija pasiūlą.
- Ilgesniems renginiams (virš valandos) planuokite du vertėjus, kurie keisis.
- Pateikite vertėjui medžiagą iš anksto – pranešimų tezes, specifinius terminus, pavadinimus. Tai ne kaprizas, o būtinybė kokybiškam vertimui.
- Pasirūpinkite, kad vertėjas būtų gerai matomas – tinkamas apšvietimas, fonas be triukšmingų vaizdų, pakankamas atstumas nuo kalbėtojo.
- Jei renginys transliuojamas internetu, įsitikinkite, kad vertėjo vaizdas kadre pakankamai didelis – smulkūs judesiai ir mimika ekrane tiesiog dingsta.
Ką tai reiškia vertimo pasauliui apskritai
Grįžtant prie mūsų pagrindinės temos – automatinio vertimo – gestų kalbos atvejis primena kai ką svarbaus visai vertimo industrijai. Kalba niekada nėra tik žodžiai, kuriuos galima mechaniškai sukeisti vienus kitais. Tekste tai gali pasireikšti subtiliau, per idiomas ar kultūrinį kontekstą, bet gestų kalboje šis principas matomas itin ryškiai ir apčiuopiamai – čia net veido raumenų judesys keičia sakinio prasmę.
Manau, kad būtent todėl gestų kalbos vertimas šiuo metu lieka sritis, kur žmogaus dalyvavimas išlieka nepakeičiamas, bent artimiausioje ateityje. Technologijos gali padėti – subtitrai, teksto atpažinimas, avatarai paprastoms, standartizuotoms frazėms – bet gyvame, spontaniškame bendravime, kur svarbi intonacija, emocija ir konteksto pojūtis, žmogaus vertėjas kol kas neturi rimtos konkurencijos.
Jei ką nors norėtumėte pasiimti iš šio teksto – tegul tai būna paprasta mintis: prieinamumas nėra prabanga, o vertimas, kad ir kokia forma jis vyktų, visada yra kur kas daugiau nei paprastas žodžių keitimas. Kitą kartą, kai pamatysite vertėją prie scenos ar per televizijos ekraną, žinosite, kad ten vyksta gerokai sudėtingesnis procesas, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
