Yra kelionė į Juodkalniją Budvą, kuri prasideda ne nuo lagamino, o nuo žodyno. Juodkalnija – kaip tik tokia. Dar nespėjus nusileisti Tivate, pati šalis jau būna išversta bent tris kartus, o Budvos senamiesčio akmenys byloja apie miestą, kurio mitinis įkūrėjas graikams esą atvežė raides. Todėl šis pasakojimas apie Adrijos pakrantę yra kartu ir pasakojimas apie vertimą – apie tai, kaip vieną tikrovę perrašome kita kalba ir kiek jos pakeliui prarandame.
Šalis, kurios pavadinimas – vertinys
Juodkalniečiai savo šalį vadina Crna Gora – pažodžiui „juodas kalnas”. Venecijiečiai, valdę Adrijos pakrantę, tą patį pasakė savaip: monte negro. Iš čia – tarptautinis Montenegro, kurį didžioji pasaulio dalis vartoja iki šiol.
Lietuviškas variantas įdomus tuo, kad jis nesivijo tarptautinio: „Juodkalnija” yra vertinys, sulipdytas iš tų pačių dviejų sandų – juoda ir kalnas. Vadinasi, lietuvis ir juodkalnietis, ištarę šalies vardą, pasako lygiai tą patį dalyką, tik skirtingais garsais. Tai reta prabanga: dažniausiai valstybių pavadinimai keliauja iš kalbos į kalbą kaip nepermatomi garsų luitai, kurių niekas nebeanalizuoja.
Beje, „juodas kalnas” – tai Lovćenas, virš Kotoro įlankos kylantis masyvas, kurio tamsūs miškai iš jūros pusės atrodo beveik juodi. Pavadinimas nėra metafora. Jis – aprašymas.
Butua: miestas, kurį įkūrė abėcėlės nešėjas
Budva pretenduoja į vieno seniausių Adrijos pajūrio miestų vardą – jai apie du su puse tūkstančio metų. Antikoje ji vadinta Butua arba Butoe, ir su šiuo vardu susijusi legenda, kurios vertėjas negali praeiti abejingas.
Pasak padavimo, miestą įkūrė Kadmas – finikiečių karalaitis, ištremtas iš Tėbų, atklydęs su žmona Harmonija į šiuos krantus. Tas pats Kadmas, kuriam graikų tradicija priskiria finikiečių raidžių atvežimą į Graikiją. Tai yra: miestelio, kuriame šiandien geriate rytinę kavą, mitinis steigėjas yra tas pats žmogus, kurį galima laikyti pirmuoju rašto tarpininku tarp Rytų ir Vakarų. Sunku sugalvoti tinkamesnį globėją miestui, kuris vasarą prabyla dešimtimis kalbų vienu metu.
Senamiestis, kuris yra savo paties vertimas
Budvos senamiestis (Stari grad) – kompaktiškas akmeninis kvartalas ant kyšulio, apjuostas venecijietiškų sienų, su citadele viename gale ir siauromis gatvelėmis, kuriose lengviau pasiklysti, nei atrodo iš žemėlapio. Čia stovi trys bažnyčios, prigludusios viena prie kitos: Šv. Jono, Šv. Marijos in Punta (manoma, iš IX a.) ir Švenčiausiosios Trejybės su ryškiais rausvai baltais akmens ruožais.
Tačiau svarbiausią dalyką apie šį senamiestį sužinai ne iš vaizdo, o iš datos: 1979-ųjų žemės drebėjimas Juodkalnijos pakrantę nusiaubė, o Budvos senamiestis buvo suniokotas taip, kad jį teko atstatinėti kone akmuo po akmens.
Tai reiškia, kad vaikštote ne po originalą, o po kruopščiai atkurtą kopiją – po tekstą, perrašytą pagal išlikusius juodraščius. Vertėjai šį jausmą pažįsta gerai: turi visas medžiagas, turi planą, dirbi sąžiningai, bet žinai, kad tai jau nebe tas pats objektas. Ir vis dėlto – tai vienintelis būdas jį turėti.
Dvi abėcėlės, keli kaimynai, viena kalba
Oficialioji šalies kalba – juodkalniečių; greta oficialiai vartojamos serbų, bosnių, kroatų ir albanų kalbos. Praktiškai visos pietų slavų standartinės atmainos yra tarpusavyje suprantamos, o skirtumai dažnai labiau politiniai nei kalbiniai.
Keliautojui svarbiau kitkas: vartojamos dvi abėcėlės – lotyniška ir kirilica. Meniu, kavinių iškabos ir turistiniai užrašai beveik visada lotyniški, bet kai kur, ypač už pajūrio ribų, dokumentuose ar ženkluose gali sutikti kirilicą. Vertimo programėlė telefone tokiu atveju atlieka pusę darbo, o antrą pusę teks atlikti akims.
Pajūryje puikiai išsiverčiama angliškai, gausu rusakalbių, o vokiečių kalba padeda kalbantis su vyresne karta. Bet keli žodžiai vietine kalba čia veikia neproporcingai gerai – jie perskaitomi ne kaip informacija, o kaip pagarba:
| Vietiškai | Lietuviškai |
|---|---|
| Dobar dan | Laba diena |
| Dobro jutro / dobro veče | Labas rytas / labas vakaras |
| Hvala (lijepa) | Ačiū (labai) |
| Molim | Prašau |
| Izvinite | Atsiprašau |
| Koliko košta? | Kiek kainuoja? |
| Račun, molim | Sąskaitą, prašau |
| Ne razumijem | Nesuprantu |
| Gdje je…? | Kur yra…? |
| Živjeli! | Į sveikatą! |
Dvi spąstų vietos, kurias verta įsidėmėti. Pirma – pravo reiškia „tiesiai”, ne „dešinėn”; jei rusų kalba jums kelia asociacijas, važiuosite ne ten. Antra – sutra yra „rytoj”, o jutro – „rytas”; painiava čia kainuoja praleistą autobusą. Ir dar viena smulkmena, kuri džiugina: žodis vrijeme reiškia ir orą, ir laiką. Klausdami, koks bus vrijeme, kartu klausiate ir kiek jo turite.
Žodžiai, kurių neišversite
Kiekviena kalba turi žodžių, kurie žodyne užima eilutę, o gyvenime – ištisą pasaulėžiūrą. Adrijos pakrantėje jų keli, ir jie paaiškina apie Juodkalniją daugiau nei bet koks gidas.
Pomalo – pažodžiui „po truputį”. Iš tikrųjų tai gyvenimo tempas, atsakymas į klausimą „kaip sekasi?”, pasisveikinimas ir kartu švelnus priekaištas tam, kas skuba. Jei kavinėje užsisakysite kavą ir lauksite penkiolika minučių, jums neatsiprašinės – jums tiesiog demonstruoja pomalo.
Merak (ir giminingas ćeif, abu turkiškos kilmės) – malonumas, gaunamas iš mažo dalyko, atliekamo neskubant ir sąmoningai. Ne pramoga, o tam tikra kasdienybės ceremonija.
Inat – užsispyrimas prieštarauti, kartais net sau į nenaudą. Pusę Balkanų istorijos galima papasakoti šiuo vienu žodžiu, ir nė vienas jo vertimas – „užsispyrimas”, „atkaklumas”, „principas” – netelpa.
Domaći – „naminis”. Meniu ar turgelyje šis žodis veikia kaip kokybės ženklas, o ne kaip gamybos vietos nuoroda.
Meniu skaitymas: kai vertimas nepadeda
Angliški meniu vertimai Budvoje būna nuo tikslių iki linksmų, bet net ir nepriekaištingas vertimas nepasako, ko tikėtis lėkštėje. Todėl keli pavadinimai, kuriuos verta žinoti originalo kalba:
- Njeguški pršut i sir – vytintas kumpis ir sūris iš Njeguši kaimo Lovćeno papėdėje; klasikinis pradžios patiekalas.
- Kajmak – tirštas pieno produktas, kažkur tarp grietinės ir šviežio sūrio; tepamas ant duonos ir dedamas prie mėsos.
- Ćevapi, pljeskavica – maltos mėsos klasika, atkeliavusi iš osmaniškojo paveldo.
- Riblja čorba – tiršta žuvies sriuba, ne tas pats, kas supa.
- Crni rižoto – juodasis rizotas su kalmarų rašalu.
- Buzara – midijos vyno, česnako ir petražolių padaže.
- Priganice – karštos tešlos spurgytės su medumi ir sūriu; dažniausiai pusryčiams arba desertui.
- Vranac ir krstač – vietinės raudonojo ir baltojo vyno veislės; loza – vynuogių rakija.
Vienas praktinis įspėjimas, kurio neišvers jokia programėlė: šviežia žuvis restoranuose beveik visada kainuoja už kilogramą, o ne už porciją. Prieš užsakant verta paklausti, kiek sveria jūsų pasirinktas egzempliorius. Tai ne apgaulė, tai vietinė norma – bet žinoti ją geriau iš anksto nei sąskaitos gale.
Paplūdimiai ir vakarai
Pati Budva – triukšmingas, gyvas, vasarą perpildytas kurortas su reputacija naktinio gyvenimo sostinės. Prie senamiesčio glaudžiasi Ričardova glava, kurios vardas siejamas su čia filmuotu istoriniu filmu ir jo žvaigžde Richardu; už uolos, siauru pakrantės takeliu, pasiekiamas Mogreno paplūdimys su dviem įlankomis ir skaidresniu vandeniu (takas kartais uždaromas dėl uolų nuošliaužų – verta pasiteirauti vietoje). Ilgoji Slovenska plaža tęsiasi palei miestą, o kiek toliau laukia platūs Jazo ir Bečići paplūdimiai.
Beveik visi jie – akmenukų, ne smėlio. Vandens batelius čia perka net tie, kurie prisiekė niekada jų neavėti.
Kas nemėgsta minios, tam birželis ir rugsėjis Budvoje yra kitas miestas nei liepa ir rugpjūtis: jūra vis dar šilta, kainos žemesnės, o senamiesčio gatvelėse galima nusifotografuoti be trisdešimties nepažįstamųjų fone.
Kur važiuoti iš Budvos
- Sveti Stefanas (apie 10 km) – bene labiausiai fotografuojama Juodkalnijos vieta: žvejų kaimelis salelėje, virtęs prabangos simboliu. Pastaraisiais metais jos statusas keitėsi, todėl prieš planuojant apsilankymą verta patikrinti, ar salelė lankoma; vaizdas nuo Miločer kelio apžvalgos aikštelės vis tiek vertas kelionės.
- Kotoras ir įlanka (apie 20 km) – UNESCO saugomas senamiestis, laiptai į Šv. Jono tvirtovę ir įspūdingiausias pakrantės vaizdas Juodkalnijoje. Netoliese – Perastas ir dirbtinė Uolos Dievo Motinos salelė.
- Lovćenas ir Njegošo mauzoliejus – kalnų serpantinas, vedantis prie poeto ir valdovo Petro II Petrovićiaus Njegošo kapo. Jo poema „Kalnų vainikas” laikoma juodkalniečių literatūros kanonu ir yra išversta į daugybę kalbų – nors kiekvienas vertėjas susiduria su ta pačia problema: dešimtskiemenis epinis metras, kuriuo ji parašyta, kitose kalbose skamba nepanašiai į nieką.
- Cetinė – senoji sostinė su vienuolynu ir buvusiomis pasiuntinybėmis, primenančiomis, kad ši maža šalis kadaise buvo rimtas diplomatijos taškas.
- Ostrogo vienuolynas – į vertikalią uolą įspaustas stačiatikių vienuolynas, viena svarbiausių piligrimystės vietų regione.
Praktiniai dalykai
- Valiuta – euras, nors Juodkalnija nėra euro zonos narė. Lietuviams tai patogu: keisti nieko nereikia.
- Oro uostai – Tivatas (apie 20 km nuo Budvos) ir Podgorica (apie 65 km). Vasarą veikia sezoniniai skrydžiai; likusiu metų laiku dažniausiai skrendama su persėdimu.
- Judėjimas – tarpmiestiniai autobusai patogūs ir dažni, taksi verta užsisakyti per programėlę arba iš anksto sutarti kainą. Kalnų keliai vingiuoti, atstumai žemėlapyje apgaulingai maži.
- Dokumentai ir draudimas – prieš kelionę verta pasitikrinti aktualius įvažiavimo reikalavimus ir pasirūpinti kelionių draudimu; Juodkalnija nėra ES narė, todėl ES sveikatos draudimo kortelė čia negalioja taip, kaip Sąjungoje.
- Turistinis mokestis dažniausiai imamas apgyvendinimo vietoje ir sumokamas atvykus.
Pabaigai
Kelionė yra vertimas. Grįžę parsivežame ne šalį, o savo jos versiją: kelias frazes, kurias išmokome ištarti neteisingai, meniu pavadinimus, kurių taip ir nesupratome, senamiestį, kuris pats yra savo originalo kopija. Nė vienas iš šių dalykų nėra tikslus. Bet būtent iš tokių netikslumų susideda viskas, ką iš tikrųjų turime apie svetimas vietas.
Budvoje tai jaučiama ypač aiškiai – mieste, kurio mitinis įkūrėjas, jei tikėsime legenda, vertėsi tuo pačiu amatu: nešiojo raides iš vienos kalbos į kitą ir žiūrėjo, kas iš to išeis.
