Kai kalbame apie vertimo teoriją, retas kuris terminas sukėlė tiek diskusijų kaip Eugene’o Nidos dinaminis ekvivalentiškumas. Šis amerikiečių lingvistas, dirbęs su Biblijos vertimais dešimtmečius, sukūrė koncepciją, kuri iki šiol formuoja mūsų supratimą apie tai, ką iš tikrųjų reiškia „gerai išversti tekstą”. Ir nors dauguma iš mūsų vertimo teorijos knygų neskaito prieš miegą, verta pažvelgti į šias idėjas atidžiau – jos paaiškina daugybę dalykų, kuriuos intuityviai jaučiame naudodamiesi vertimo įrankiais ar samdydami vertėjus, bet retai sugebame įvardinti.
Kas per žmogus buvo Eugene Nida ir kodėl jo idėjos vis dar aktualios
Nida gyveno praeitame amžiuje ir dirbo Amerikos Biblijos draugijoje, kur teko spręsti tikrai sudėtingą uždavinį – kaip perteikti šventraščio prasmę žmonėms, kurių kalbos, kultūros ir gyvenimo patirtis neturi nieko bendro su senovės Artimaisiais Rytais. Įsivaizduokite, kaip išversti frazę apie „avinėlį” bendruomenei, kuri niekada gyvenime nematė avies. Arba kaip perteikti sniego metaforą kultūrai, kurioje sniegas – abstrakcija iš pasakų.
Būtent iš tokių praktinių iššūkių ir gimė jo teorija. Nida suprato, kad pažodinis vertimas dažnai tiesiog neveikia – žodžiai gali būti teisingai išversti, bet prasmė dingsta arba iškreipiama. Tada ir atsirado skirtis tarp dviejų vertimo principų: formalaus ekvivalentiškumo ir dinaminio (vėliau jis šį terminą pakeitė į „funkcinį”) ekvivalentiškumo.
Svarbu suprasti, kad Nida nebuvo vien teoretikas iš dramblio kaulo bokšto. Jis keliavo po pasaulį, dirbo su vertėjais dešimtimis kalbų, matė realias problemas realiu laiku. Todėl jo teorija turi tą praktinį pagrindą, kurio dažnai trūksta grynai akademinėms koncepcijoms.
Formalus vs dinaminis: kur riba
Formalus ekvivalentiškumas – tai bandymas kuo tiksliau atkartoti originalo formą: žodžių tvarką, sintaksę, net gramatines struktūras. Toks vertimas orientuotas į šaltinio tekstą – skaitytojas turi „prisitaikyti” prie originalo pasaulio, jo idiomų, jo mąstymo būdo.
Dinaminis ekvivalentiškumas veikia priešingai. Čia svarbiausia ne forma, o poveikis – kaip skaitytojas suvokia tekstą. Nida teigė, kad vertimas turi sukelti tikslinės kalbos skaitytojui panašią reakciją, kokią originalo tekstas sukeldavo pirminiams jo skaitytojams. Tai reiškia, kad kartais tenka aukoti pažodinį tikslumą vardan natūralumo ir suprantamumo.
Paprastas pavyzdys – anglišką posakį „it’s raining cats and dogs” pažodžiui verčiant į lietuvių kalbą gautume absurdą. Dinaminio ekvivalentiškumo šalininkas rinktųsi „lyja kaip iš kibiro” – frazę, kuri neturi nieko bendro pažodžiui, bet perteikia lygiai tą pačią prasmę ir emocinį krūvį. Būtent tokia logika slypi ir už geros mašininio vertimo sistemos veikimo – ji turėtų atpažinti, kada reikia versti pažodžiui, o kada ieškoti funkcinio atitikmens.
Kodėl ši teorija svarbi kalbant apie automatinį vertimą
Čia ir prasideda įdomiausia dalis, ypač jeigu domitės vertimo technologijomis. Ankstyvosios mašininio vertimo sistemos, veikusios pagal taisykles, iš esmės buvo linkusios į formalų ekvivalentiškumą – jos versdavo žodis po žodžio, taikydamos gramatikos taisykles, bet dažnai negaudavosi natūralaus, gyvo teksto.
Statistinio vertimo era, o ypač dabartinės neuroninio vertimo sistemos, iš tikrųjų priartėjo prie dinaminio ekvivalentiškumo principo, net jei kūrėjai apie Nidą galbūt niekada negirdėjo. Sistemos, apmokytos didžiuliuose tekstynuose, mokosi ne tik žodžių atitikmenų, bet ir konteksto, natūralaus frazavimo, net stiliaus niuansų. Kai gerai apmokytas modelis verčia idiomą ar metaforą, jis dažnai (nors ne visada) sugeba pasiūlyti prasmingą, natūralų atitikmenį, o ne pažodinį absurdą.
Tačiau čia slypi ir problema. Automatinio vertimo įrankiai kartais „per daug” siekia natūralumo ir praranda tikslumą, ypač techniniuose ar teisiniuose tekstuose, kur formalus tikslumas yra kritiškai svarbus. Geras vertėjas – ar žmogus, ar mašina – turi jausti, kada reikalingas dinaminis požiūris, o kada verčiau laikytis arčiau originalo struktūros.
Praktinis pritaikymas: kada rinktis kurį principą
Jeigu dirbate su tekstais ir naudojatės automatinio vertimo portalais, verta žinoti, kada šie du principai konfliktuoja ir kaip tai paveikia jūsų rezultatą.
- Grožinė literatūra, rinkodaros tekstai, socialinių tinklų turinys – čia dinaminis ekvivalentiškumas veikia geriausiai. Svarbiau perteikti nuotaiką, humorą, emocinį poveikį, nei tiksliai atkartoti kiekvieną žodį.
- Teisiniai dokumentai, sutartys, techninė dokumentacija – čia dažnai svarbiau formalus tikslumas. Klaida dėl per didelio „laisvumo” gali turėti rimtų pasekmių.
- Medicininiai tekstai – balansas tarp abiejų. Terminija turi būti tiksli (formalu), bet paaiškinimai pacientams – suprantami ir natūralūs (dinamiška).
- Instrukcijos ir vartotojo vadovai – dinaminis principas beveik visada laimi, nes svarbiausia, kad skaitytojas suprastų, ką daryti, o ne kad sakinio struktūra atitiktų originalą.
Verta ir savarankiškai eksperimentuoti – jei naudojatės automatinio vertimo įrankiu ir rezultatas atrodo „nenatūralus”, pabandykite perfrazuoti originalų sakinį paprastesne struktūra prieš verčiant. Tai dažnai padeda sistemai lengviau atpažinti prasmę, o ne tik žodžių seką, ir gauti rezultatą, artimesnį dinaminiam ekvivalentiškumui.
Kritika, kurios negalima ignoruoti
Būtų nesąžininga pristatyti Nidos teoriją kaip neginčijamą tiesą. Daugelis vertimo teoretikų, ypač vėlesnių dešimtmečių, kritikavo dinaminio ekvivalentiškumo koncepciją už tai, kad ji suteikia vertėjui pernelyg didelę laisvę interpretuoti tekstą. Kur riba tarp „natūralaus perteikimo” ir „originalo prasmės iškraipymo”? Jei vertėjas nusprendžia, kad skaitytojui bus „suprantamiau” pakeisti kultūrinę realiją, ar tai vis dar vertimas, ar jau adaptacija?
Ypač aštriai ši problema iškyla verčiant literatūrinius ar istorinius tekstus, kur kultūrinis kontekstas yra ne šalutinis dalykas, o esminė teksto dalis. Jei kiekvieną neįprastą kultūrinę detalę „supaprastiname” iki skaitytojui pažįstamo atitikmens, ar neprarandame būtent to, kas tekstą darė vertingą – susidūrimo su kitokiu pasauliu?
Taip pat kritikuojama pati idėja, kad įmanoma tiksliai numatyti, kokią „reakciją” originalus tekstas sukėlė savo pirminiams skaitytojams prieš šimtus ar tūkstančius metų, o tuo labiau – kaip tą pačią reakciją atkurti šiuolaikiniam skaitytojui, gyvenančiam visiškai kitokiame kultūriniame kontekste. Tai gana subjektyvus matas, sunkiai pritaikomas praktiškai griežtais kriterijais.
Ką tai reiškia šiuolaikiniam vertimo vartotojui
Grįžtant prie kasdienybės – ar tai reiškia, kad geriausias vertimas visada bus tas, kuris „skamba natūraliausiai”? Ne visai. Realybėje reikalingas sąmoningas pasirinkimas, priklausantis nuo teksto tikslo. Verslo laiškas turi skambėti natūraliai tikslinės kalbos kultūroje. Patento aprašymas turi būti tikslus iki formulavimo detalių. Poezijos vertimas dažnai turi balansuoti tarp abiejų kraštutinumų, ir čia jokia mašina (bent kol kas) nepakeis žmogaus jautrumo.
Naudojantis automatinio vertimo įrankiais, verta prisiminti, kad jie iš prigimties linkę į vieną ar kitą polių, priklausomai nuo to, kaip buvo apmokyti. Kai kurie modeliai geriau tvarkosi su techniniais tekstais, nes buvo treniruoti daugiausia formaliuose tekstynuose. Kiti, apmokyti ant subtitrų ar pokalbių duomenų, geriau perteikia šnekamosios kalbos natūralumą, bet gali „nuslysti” versdami griežtus teisinius formuluotes.
Vietoj išvadų: ką iš viso to pasiimti į kišenę
Nidos dinaminis ekvivalentiškumas nėra vien akademinė kuriozinė teorija, apie kurią kalba tik lingvistikos studentai egzamino išvakarėse. Tai iš tikrųjų praktinis kompasas, padedantis suprasti, kodėl vienas vertimas jaučiasi „gyvas” ir suprantamas, o kitas – sausas ir dirbtinis, nors žodžiai teoriškai teisingi.
Jei ką nors reikėtų pasiimti iš šio straipsnio, tai būtų štai kas: vertimas nėra vienalytis procesas su viena teisinga formule. Prieš versdami (ar redaguodami mašininio vertimo rezultatą) verta užduoti sau klausimą – ką svarbiau perteikti šiame konkrečiame tekste, formą ar poveikį? Sutarties punktui reikia tikslumo, kad ir kaip sunkiai jis skambėtų. Rinkodaros šūkiui reikia gyvybės, kad ir kaip toli tai nuvestų nuo pažodinės reikšmės.
Praktiškai tai reiškia keletą dalykų. Pirma, nesitikėkite, kad vienas universalus vertimo įrankis vienodai gerai tvarkysis su visais teksto tipais – verta pasirinkti sprendimą, pritaikytą konkrečiai jūsų reikmei. Antra, jei tekstas svarbus (teisiniu, medicininiu ar reputaciniu požiūriu), automatinio vertimo rezultatą visada verta peržiūrėti žmogui, kuris supranta abi kultūras, ne tik abi kalbas. Trečia, redaguodami mašininio vertimo tekstą, klauskite ne „ar tai teisinga pagal žodyną”, o „ar taip iš tikrųjų pasakytų gimtakalbis šioje situacijoje”.
Ir galiausiai – Nidos idėja apie tai, kad vertimas turėtų sukelti skaitytojui panašų poveikį kaip originalas, lieka geru barometru net ir šiandien, praėjus daugiau nei pusšimčiui metų nuo jos suformulavimo. Kitas klausimas, ar visada įmanoma pasiekti šį idealą – bet pati kryptis, kuria siekiama, vis dar atrodo teisinga.
