Kiekvienas, kas nors kartą skaitė instrukciją prie naujo virtuvės prietaiso ar žiūrėjo prastai dubliuotą filmą, tikriausiai jautė tą keistą įspūdį – lyg tekstas būtų lietuviškas, bet kažkas su juo ne taip. Sakiniai gramatiškai teisingi, žodžiai išversti tiksliai, o vis tiek skaitant kyla noras suraukti antakius. Tai ir yra vertimo kalba, arba angliškai vadinama translationese – reiškinys, kurį verčiau greičiau pajusti nei apibrėžti.
Kas iš tikrųjų yra vertimo kalba
Translationese – tai kalbos atmaina, atsirandanti dėl to, kad verčiant tekstą originalo kalbos struktūra, žodžių tvarka ar net mąstymo logika persikelia į vertimą, nors tikslinė kalba turi savo, visai kitokias taisykles. Rezultatas – tekstas, kuris techniškai yra taisyklingas, bet skamba svetimai, dirbtinai, kartais net juokingai.
Įsivaizduokite, kad verčiate iš anglų kalbos sakinį „It is important to note that…”. Pažodžiui išvertus gaunasi „Svarbu pastebėti, kad…” – ir čia lyg viskas gerai, bet toks konstrukcijos tipas lietuvių kalboje vartojamas kur kas rečiau nei anglų. Natūralesnis vertėjas greičiausiai tiesiog praleistų šią įžanginę frazę arba perfrazuotų visą sakinį. Būtent tokie smulkūs, bet gausūs nukrypimai ir sukuria tą specifinį „vertimo kvapą”.
Kaip atpažinti vertimo kalbą tekste
Yra keletas gana aiškių požymių, kurie išduoda, kad tekstas buvo verstas, o ne parašytas originaliai lietuviškai:
- Pernelyg ilgi, sudėtingi sakiniai su daugybe įterptinių konstrukcijų – anglų kalbai tai būdinga, lietuvių kalbai natūraliau skaidyti mintis į trumpesnius sakinius.
- Pasyvo perteklius. Anglų kalboje pasyvinis balsas naudojamas labai dažnai („was decided”, „is believed”), o lietuvių kalba linkusi į aktyvias konstrukcijas.
- Nenatūrali žodžių tvarka. Lietuvių kalba turi gana laisvą sakinio narių tvarką, tačiau verstame tekste ji dažnai imituoja originalo kalbos schemą.
- Perdėtas įvardžių vartojimas – „jis padarė tai, nes jis norėjo, kad jo…” – kai lietuviškai dalis įvardžių tiesiog nurašoma iš konteksto.
- Tiesioginiai idiomų vertimai, kurie skamba keistai arba visai neturi prasmės („kick the bucket” virtęs „spirti kibirą”, kai reikėtų „numirti” ar „nudėti kojas”).
Įdomu tai, kad patyrę redaktoriai ir vertėjai dažnai net negali paaiškinti, kodėl konkretus sakinys „kvepia vertimu” – tai labiau nuojauta, susiformavusi po tūkstančių perskaitytų tekstų.
Kodėl tai vyksta – smegenų ir kalbos sąveika
Vertimo kalbos reiškinys nėra vien tinginystė ar nekompetencija. Yra realus lingvistinis paaiškinimas – kalbinė interferencija. Kai žmogus (ar mašina) verčia tekstą, smegenys vienu metu apdoroja dvi kalbines sistemas. Šaltinio kalbos struktūros, sintaksė, net ritmas neišvengiamai „prasisunkia” į tikslinį tekstą, ypač jei vertėjas skuba arba nepakankamai gerai jaučia tikslinę kalbą.
Tyrėjai, tyrinėjantys korpuso lingvistiką, pastebėjo įdomų dalyką – verstame tekste dažnai atsiranda tam tikras „trečiasis kodas”. Tai nei visiškai originali tikslinė kalba, nei šaltinio kalba, o kažkas tarpinio, turintis savo, gana nuspėjamas ypatybes: didesnis leksinis paprastumas, sakinių ilgio suvienodėjimas, tam tikrų konstrukcijų pasikartojimas dažniau nei natūraliuose tekstuose.
Mašininis vertimas ir vertimo kalbos amplifikacija
Čia prieinama prie temos, kuri mums, dirbantiems automatinio vertimo srityje, ypač aktuali. Mašininio vertimo sistemos, ypač senesnės, statistika grįstos, buvo tiesiog vertimo kalbos generatoriai – jos mokydavosi iš lygiagrečių tekstų korpusų, kuriuose jau buvo daug vertimo kalbos pėdsakų, ir tiesiog dar labiau sustiprindavo šias tendencijas.
Neuroninio mašininio vertimo sistemos šioje srityje padarė didelį šuolį – jos geriau suvokia kontekstą, natūraliau perfrazuoja sakinius, mažiau linkusios į pažodinį vertimą. Tačiau problema visiškai neišnyko. Net ir pažangiausi įrankiai kartais palieka pėdsakus, ypač verčiant iš struktūriškai tolimų kalbų, kaip anglų ir lietuvių. Ilgi angliški sakiniai su daugybe santykinių sakinių dažnai lieka nesuskaidyti, nors natūralus lietuviškas tekstas juos suskaidytų į kelis atskirus sakinius.
Įdomus paradoksas – kai mašininis vertimas naudojamas kaip pagrindas žmogui redaguoti (post-editing), vertėjai kartais nesąmoningai perima mašinos pasiūlytą struktūrą, net jei ji nėra optimali. Tai vadinama „kotvos efektu” – žmogaus smegenys linkusios prisirišti prie pirmo pamatyto varianto, net jei jį reikėtų iš esmės perrašyti.
Kai vertimo kalba tampa problema – realūs pavyzdžiai
Prisiminkite, kiek kartų skaitėte produktų aprašymus internetinėse parduotuvėse ir supratote, kad tekstas verstas automatiškai be jokios peržiūros. „Šis produktas yra puikus pasirinkimas jūsų namams ir gali padėti jums pasiekti geresnius rezultatus” – toks sakinys skamba techniškai teisingai, bet visiškai be gyvybės. Natūralus lietuviškas tekstas veikiausiai skambėtų trumpiau ir konkrečiau: „Puikiai tinka namams, padės pasiekti geresnių rezultatų.”
Teisiniuose ir techniniuose dokumentuose vertimo kalba dar pavojingesnė, nes gali iškreipti prasmę. ES teisės aktų vertimai į lietuvių kalbą kartais kritikuojami būtent dėl to – siekiant maksimalaus tikslumo, prarandama natūrali kalbos raiška, sakiniai tampa sunkiai skaitomi net gimtakalbiams teisininkams.
Literatūros vertimuose situacija kitokia – čia geras vertėjas sąmoningai balansuoja tarp ištikimybės originalui ir teksto natūralumo tikslinėje kalboje. Būtent todėl geras literatūrinis vertimas dažnai vertinamas kaip atskiras kūrybinis darbas, o ne mechaninis perkėlimas.
Praktiniai patarimai, kaip išvengti vertimo kalbos
Jei jums tenka versti tekstus (ar redaguoti mašininio vertimo rezultatus), štai keletas dalykų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:
- Perskaitykite tekstą garsiai. Jei sakinys skamba nepatogiai ištartas balsu, tikėtina, kad jis nepatogus ir skaitant.
- Skaidykite ilgus sakinius. Anglų kalbos sakinys su trimis įterptiniais sakiniais lietuviškai dažnai geriau skamba padalintas į du ar tris atskirus.
- Venkite pažodinio idiomų vertimo. Ieškokite lietuviško atitikmens arba tiesiog perfrazuokite mintį savais žodžiais.
- Sumažinkite pasyvo kiekį. Kur įmanoma, keiskite pasyvias konstrukcijas į aktyvias – tekstas taps gyvesnis.
- Atsitraukite nuo originalo. Geriausias būdas patikrinti vertimą – uždengti šaltinio tekstą ir perskaityti vertimą taip, lyg tai būtų originalus lietuviškas tekstas. Ar jis skamba natūraliai?
- Naudokitės redagavimo etapu. Net geriausias mašininis vertimas naudingas tik kaip pradinis variantas – žmogaus redaktoriaus akis vis dar būtina, ypač svarbiuose tekstuose.
Automatinio vertimo įrankiams taip pat verta rinktis tuos, kurie leidžia koreguoti stilių, siūlo kelis vertimo variantus arba turi galimybę pritaikyti registrą (formalų, neformalų, techninį). Kuo daugiau kontrolės turite proceso metu, tuo mažesnė tikimybė, kad galutiniame tekste liks pastebimų vertimo kalbos pėdsakų.
Vietoj taško – kelios mintys pabaigai skaitantiems atidžiai
Vertimo kalba nėra blogis, kurio reikia gėdytis ar bijoti – tai natūrali kalbų sąveikos pasekmė, atsirandanti visur, kur susitinka dvi skirtingos kalbinės sistemos. Svarbu tik nepamiršti, kad geras vertimas – ne tas, kuris pažodžiui atitinka originalą, o tas, kuris skamba taip, lyg būtų parašytas iš karto tiksline kalba.
Jei dirbate su vertimais kasdien – ar tai būtų darbo dokumentai, svetainės turinys, ar tiesiog laiškai užsienio kolegoms – verta lavinti tą pačią nuojautą, kurią turi patyrę redaktoriai: sustoti, perskaityti dar kartą ir paklausti savęs, ar taip iš tikrųjų kalbėtų žmogus, rašantis lietuviškai nuo pat pradžios. Kartais užtenka pakeisti žodžių tvarką, sutrumpinti sakinį ar tiesiog atsisakyti pažodinio vertimo, kad tekstas atgytų.
O mašininio vertimo naudotojams patarimas dar paprastesnis – nebijokite koreguoti gauto rezultato. Technologijos šiandien duoda puikų pagrindą, bet paskutinį štrichą, tą natūralumą, kurio ieško kiekvienas skaitytojas, vis dar geriausiai suteikia žmogaus ranka ir jausmas kalbai.
