Kai skaitai gerai išverstą knygą ar straipsnį, dažniausiai net nesusimąstai, kad tekstas iš pradžių buvo parašytas kita kalba. Sklandūs sakiniai, natūrali sintaksė, jokių keistų vertimo pėdsakų – viskas atrodo taip, lyg autorius pats būtų rašęs lietuviškai. Būtent tai vertimo teorijoje vadinama vertėjo nematomumu. Terminą populiarino amerikiečių vertimo teoretikas Lawrence Venuti, tačiau pats reiškinys egzistuoja kur kas ilgiau nei jo pavadinimas.
Idėja paprasta: kuo geresnis vertimas, tuo mažiau jaučiama, kad tekstas apskritai buvo verčiamas. Vertėjas tarsi ištirpsta tekste, palikdamas tik autoriaus balsą. Skamba gražiai, bet ši tema turi ir kitą pusę – kritinę, kartais net nepatogią. Ir kaip tik ta kita pusė šiandien tampa dar aktualesnė, kai automatinis vertimas užima vis daugiau erdvės mūsų kasdienybėje.
Iš kur atsirado ši sąvoka
Venuti savo garsiojoje knygoje „The Translator’s Invisibility” (1995) rašė, kad anglakalbėje leidybos tradicijoje vertimas vertinamas tuo labiau, kuo mažiau jis panašus į vertimą. Kritikai giria knygą, jei ji „skaitosi taip, lyg būtų parašyta angliškai”. Vertėjo pavardė dažnai net nepasirodo ant viršelio, o recenzijose apie jį – nė žodžio.
Venuti tai laikė problema, nes toks reikalavimas verčia vertėją nuslėpti visus kultūrinius skirtumus, glostyti tekstą taip, kad jis atitiktų tikslinės kalbos skaitytojo lūkesčius. Kitaip tariant, originalo „svetimumas” ištrinamas, o pats vertimo procesas tampa nematomas – tarsi jokios interpretacijos, jokių sprendimų nebūtų buvę priimta.
Įdomu tai, kad ši tendencija skirtingose kalbų kultūrose pasireiškia nevienodai. Pavyzdžiui, vokiečių ar rusų vertimo tradicijoje kartais toleruojamas didesnis „svetimumo” jausmas – skaitytojas žino ir priima, kad skaito verstą tekstą, kuriame gali likti tam tikrų kito pasaulio pėdsakų. Anglosaksiškoje tradicijoje, priešingai, dominuoja siekis viską „sulietuvinti” (šiuo atveju – suanglinti) iki galo.
Sklandumas kaip aukščiausia vertybė
Lietuviškoje vertimo praktikoje panašiai – geras vertimas dažnai apibūdinamas kaip toks, kuris „skaitosi lengvai”. Redaktoriai taiso sakinius, kad jie neprimintų originalo struktūros, keičia žodžių tvarką, ieško natūralesnių posakių. Tai iš esmės teisingas ir sveikintinas darbas, tačiau būtent dėl to vertėjo indėlis lieka nematomas – niekas nepastebi šimtų mažų sprendimų, kuriuos teko priimti, kad tekstas skambėtų „savas”.
Paradoksas tas, kad kuo geriau vertėjas atlieka savo darbą, tuo mažiau jis matomas. Jei vertimas prastas – klaidingas, nerangus, su svetimomis konstrukcijomis – iš karto krenta į akis, kad tekstas verstas. Bet jei viskas puikiai, skaitytojas net nepagalvoja apie tą, kuris ilgas valandas sukosi tarp dviejų kalbų, ieškodamas tinkamiausio žodžio.
Šis principas galioja ir kasdieniuose tekstuose – instrukcijose, svetainių turinyje, verslo dokumentuose. Retai kas pagalvoja, kiek darbo įdėta, kad tekstas nebūtų „vertimo kalba” parašytas.
Ką apie tai pasako automatinis vertimas
Čia ir prasideda įdomiausia dalis, aktuali šiandienos kontekste. Automatinio vertimo įrankiai, tokie kaip neuroniniai vertimo modeliai, iš esmės siekia to paties tikslo – sklandumo, natūralumo, „nematomumo”. Tačiau jie tai daro kitaip nei žmogus vertėjas: jie neanalizuoja teksto prasmės taip, kaip tai daro žmogus, o remiasi statistiniais dėsningumais, milijonais anksčiau matytų sakinių porų.
Rezultatas dažnai būna paviršutiniškai sklandus, bet giliau pažvelgus – nematomumas čia visai kitokio pobūdžio. Mašininis vertimas gali „paslėpti” ne kultūrinius niuansus apgalvotu sprendimu, o tiesiog dėl to, kad jų nesuprato ar nepastebėjo. Skirtumas subtilus, bet svarbus: žmogus vertėjas nematomas todėl, kad sąmoningai pasirinko tokį kelią; algoritmas nematomas todėl, kad jam apskritai nerūpi, ar tekste yra kažkas, ką reikėtų palikti matomą.
Būtent todėl profesionalūs vertėjai, redaguojantys mašininio vertimo tekstus (tai vadinama post-editing), dažnai susiduria su keistu jausmu – tekstas atrodo sklandus, bet kažko trūksta. Trūksta būtent to sąmoningo sprendimo elemento, kuris ir sukuria tikrą, o ne apsimestinį nematomumą.
Kada nematomumas tampa problema
Grįžkime prie Venuti kritikos. Jis teigė, kad per didelis siekis „ištrinti” vertėją turi ir etinę pusę. Jei visada verčiame taip, kad tekstas atrodytų parašytas mūsų kalba nuo pat pradžių, mes tarsi paneigiame kito kultūros egzistavimą, jos savitumą. Skaitytojas gauna iliuziją, kad visas pasaulis mąsto ir kalba taip pat, kaip jis pats.
Praktiniame lygmenyje tai reiškia, pavyzdžiui, kad juokeliai, kultūrinės nuorodos, idiomos dažnai keičiamos vietiniais atitikmenimis, nors originale jų nebuvo. Japonų romano personažas staiga mini lietuvišką patarlę, nes vertėjas nusprendė, kad taip skaitytojui bus aiškiau ir „natūraliau”. Toks sprendimas gali būti pateisinamas grožinėje literatūroje, tačiau techniniuose ar teisiniuose tekstuose jis gali tapti pavojingas – prarandama tikslumas dėl sklandumo.
Automatinio vertimo kontekste ši problema įgauna naują matmenį. Algoritmas, siekdamas sklandumo, kartais tiesiog „užpildo” neaiškias vietas labiausiai tikėtinais variantais, net jei tie variantai neteisingi. Vartotojas, matydamas gražiai suręstą sakinį, gali net nepagalvoti, kad reikia patikrinti faktinį tikslumą – juk tekstas atrodo taip įtikinamai, taip „nematomai” gerai išverstas.
Kai matomumas tampa pasirinkimu
Venuti siūlė alternatyvą – vadinamąją „svetimėjančio” (foreignizing) vertimo strategiją, priešingą „prijaukinančiai” (domesticating). Šiuo atveju vertėjas sąmoningai palieka teksto svetimumo ženklus – neįprastą sintaksę, neverstus terminus, kultūrines nuorodas be paaiškinimų. Skaitytojas tada aiškiai jaučia, kad skaito vertimą, kad tekstas atkeliavo iš kitos kultūrinės erdvės.
Tai nebūtinai geriau ar blogiau – tai tiesiog kita filosofija. Poezijos vertimuose, pavyzdžiui, dažnai sąmoningai paliekamas tam tikras „svetimumas”, nes būtent jis perteikia originalo dvasią. O štai instrukcijoje, kaip surinkti baldus, toks svetimumas tik trukdytų – čia sklandumas ir aiškumas svarbiau už kultūrinį autentiškumą.
Svarbu suprasti, kad tai – sąmoningas pasirinkimas, o ne atsitiktinumas. Geras vertėjas žino, kada verta palikti teksto „svetimumą” matomą, o kada geriau jį nuslėpti dėl skaitytojo patogumo.
Praktiniai patarimai, kai renkiesi tarp žmogaus ir mašinos
Jei dirbi su vertimais – ar tai būtų verslo dokumentas, svetainės turinys, ar literatūrinis kūrinys – verta atsiminti kelis dalykus, susijusius su vertėjo nematomumu:
- Techniniams, teisiniams ir informaciniams tekstams dažniausiai tinka „nematomas”, sklandus vertimas – čia svarbiausia, kad skaitytojas gautų informaciją be trukdžių. Automatinis vertimas čia dažnai puikiai atlieka darbą, ypač jei tekstas nesudėtingas.
- Grožinei literatūrai, poezijai, kultūriškai jautriems tekstams verta pasitelkti žmogų vertėją, kuris sąmoningai spręs, kur palikti „svetimumo” pėdsaką, o kur jį sušvelninti. Mašina to sprendimo priimti negali – ji tiesiog optimizuoja sklandumą.
- Jei naudoji automatinio vertimo įrankius svarbiems tekstams, visada verta peržiūrėti rezultatą būtent ieškant vietų, kur sklandumas galėjo „paslėpti” klaidą. Kuo gražesnis sakinys, tuo didesnė pagunda juo pasitikėti nepatikrinus.
- Verta domėtis, kas iš tikrųjų išvertė tekstą, kurį skaitai – ar tai knyga, ar svetainės turinys. Vertėjo pavardės paminėjimas, informacija apie vertimo metodą – tai nedidelis, bet svarbus žingsnis link to, kad vertėjo darbas taptų šiek tiek labiau matomas.
Vertėjo nematomumas – reiškinys, kuris egzistavo dar gerokai prieš atsirandant kompiuteriniam vertimui, bet dabar jis tapo dar sudėtingesnis ir daugiasluoksnis. Vieną akimirką džiaugiamės, kad tekstas skaitosi sklandžiai, tarsi savas; kitą – suprantame, kad būtent tas sklandumas gali nuslėpti tiek kruopštų kultūrinį darbą, tiek algoritmo aklumą tam, ko jis tiesiog nesupranta. Ir čia, ko gero, slypi geriausias patarimas visiems, kas naudojasi vertimais kasdien: sklandus tekstas nėra garantija, kad jis teisingas ar autentiškas – tai tik ženklas, kad kažkas (žmogus ar mašina) gerai atliko savo darbą paslėpti pėdsakus. O ar tas paslėpimas mums naudingas, priklauso nuo to, ką iš tikrųjų skaitome ir kam tas tekstas skirtas.
