Jei lapkričio pradžioje važiuojate į kapines, greičiausiai sakote, kad einate per Vėlines. Tačiau senuose tekstuose ta pati šventė vadinama ir Ilgėmis. Šie du pavadinimai kilo iš skirtingų minčių, ir kiekvienas atskleidžia vis kitą šventės pusę.
Iš kur atsirado žodis „Vėlinės“
Šaknis čia – „vėlė“. Senovės baltai manė, kad po mirties vėlė palieka kūną, bet toli nuo savo namų nenueina. Ji tebesisuka netoliese ir kartais aplanko gyvuosius. Dažniausiai tai nutikdavo vėlyvą rudenį, kai aplink tamsu ir niūru.
Panašų žodį turi ir kaimynai. Latvių kalboje yra „velis“, o laikas, skirtas mirusiųjų pagarbai, vadinamas „Veļu laiks“, tai yra „vėlių laikas“. Matyti, kad mintis apie sugrįžtančias vėles buvo artima visoms baltų gentims.
Galūnė „-inės“ lietuvių kalboje nuolat pasitaiko šventių varduose, pavyzdžiui, „Joninės“ ir „Sekminės“. Pagal tą pačią schemą sukurtos ir „Vėlinės“, kurias galima suprasti kaip „vėlių šventę“.
Ką slepia pavadinimas „Ilgės“
Šis vardas senesnis ir mįslingesnis. XVI a. jį kronikoje paminėjo metraštininkas Motiejus Strijkovskis, pasakodamas apie lietuvių rudens apeigas mirusiesiems. Baigę nuimti derlių, žmonės rinkdavosi kapinėse arba namuose, atsinešdavo valgių, o dalį jų palikdavo vėlėms.
Žodžio kilmę aiškina kelios hipotezės, o kalbininkai į jas žiūri atsargiai.
- Pirmoji hipotezė remiasi veiksmažodžiu „ilgėtis“. Tada Ilgės būtų ilgesio šventė – gyvieji ilgėtųsi išėjusiųjų. Ji laikoma populiariausia, nes puikiai atliepia šventės nuotaiką.
- Antroji hipotezė pavadinimą sieja su ilgėjančiomis naktimis. Lapkritį dienos trumpėja, vakarai tįsta, ir senovės žmogui tai skelbė, kad gamta grimzta į tamsųjį laikotarpį ir netrukus ateis vėlių sugrįžimo metas.
Kuri iš jų tiesa, dabar nustatyti sunku. Galbūt abi prasmės žodyje susipynė, juk ilgos rudens naktys ir ilgesys mirusiems artimiesiems labai tinka viena su kita.
Skirtumas tarp Ilgių ir Vėlinių
Dažnai šie vardai laikomi sinonimais, bet iš tikrųjų jie nevisiškai sutampa. Ilgės – senoji, ikikrikščioniška šventė, glaudžiai susijusi su gamtos ciklu ir derliaus pabaiga. Ji tęsdavosi ne vieną dieną, o kartais net kelias.
Vėlinės išsirutuliojo, kai krikščioniški papročiai susiliejo su senosiomis apeigomis. Lapkričio 1 d. Bažnyčia mini Visų šventųjų dieną, o lapkričio 2 d. meldžiasi už visus mirusiuosius. Lietuvoje Vėlinėmis vadinama būtent antroji diena. Oficialiai ji vadinasi Mirusiųjų atminimo diena, o nuo 2020 m. yra ir nedarbo diena.
Praktiškai daugelis kapus aplanko jau lapkričio 1 d., per Visų šventųjų dieną: tada visi laisvi, todėl giminėms paprasčiau susitikti. Dėl to kalbant kasdien „Vėlinės“ dažnai reiškia abi dienas, o kartais ir visą savaitgalį aplink jas. Kalbos požiūriu tai visai suprantama – pavadinimas plečiasi pagal tai, kaip šventė švenčiama.
Panašios šventės ir jų vardai pasaulyje
Kitų tautų žodžiai taip pat išduoda, kaip jos mato šią dieną.
- Lenkų ir baltarusių senoji šventė vadinasi „Dziady“. Pažodžiui tai „seneliai“ arba „protėviai“, tad čia prisimenami ne bet kokie mirusieji, o savo giminės pirmtakai.
- Anglakalbiai lapkričio 2 d. vadina „All Souls’ Day“, tai yra „visų sielų diena“. Vokiečių „Allerseelen“ reiškia tą patį.
- Meksikoje švenčiama „Día de Muertos“, arba „mirusiųjų diena“. Ją žymi ryškios spalvos, kaukolės formos saldumynai ir linksma nuotaika.
- Helovinas išsivystė iš anglų „All Hallows’ Eve“, t. y. „visų šventųjų išvakarės“. Senas žodis „hallow“ reiškė šventąjį, todėl Helovinas pažodžiui – Visų šventųjų dienos išvakarės.
Anapilis ir vėlių stalelis
Šiuo metu mums pravartūs ir kiti seni žodžiai. Vienas gražiausių – „Anapilis“, sudarytas iš „ana“ ir „pilis“, tai yra „anoji pilis“. Taip senovės lietuviai įsivaizdavo mirusiųjų buveinę – tarsi tvirtovę kitapus pasaulio.
Senuose papročiuose minimas ir vėlių stalelis. Istoriniai aprašymai byloja, kad jį kartais sudėdavo net iš samanų ant akmens. Ant jo palikdavo maisto mirusiems artimiesiems, nes manyta, kad naktį jie ateina pasivaišinti. Kai kuriuose namuose tai išliko: per Vėlines ant stalo palieka lėkštę arba uždega žvakę.
Todėl uždegdami žvakę ant artimo žmogaus kapo galite prisiminti abu vardus. Vėlinės primena, kam ši diena skirta, o Ilgės – kokį jausmą ji atneša. Šie žodžiai išgyveno šimtmečius, nes talpina tai, kas netelpa kalendoriuje: atmintį ir ryšį su tais, kurių nebėra šalia.
