Kai kalbame apie vertimo profesiją Europos Sąjungoje, anksčiau ar vėliau paminimas EPSO – Europos personalo atrankos tarnyba. Tai institucija, kuri rūpinasi visų ES įstaigų darbuotojų atranka, ir vertėjai čia nėra išimtis. Jei kada svajojote dirbti Europos Parlamente, Komisijoje ar Teisingumo Teisme kaip vertėjas, tikėtina, kad jūsų kelias veda tiesiai per EPSO konkursus. Šiame straipsnyje pasidalinsiu tuo, ką verta žinoti prieš žengiant į šį – tiesą pasakius, gana ilgą ir varginantį – atrankos procesą.
Kas iš tikrųjų yra EPSO ir kodėl vertėjams jis svarbus
EPSO buvo įkurta 2003 metais, siekiant centralizuoti visų ES institucijų personalo atranką. Anksčiau kiekviena institucija organizuodavo savo konkursus atskirai, o tai reiškė didžiulį biurokratinį krūvį ir dubliavimąsi. Dabar viskas sutelkta į vieną sistemą, kuri apima ne tik vertėjus, bet ir administratorius, teisininkus, ekonomistus, IT specialistus.
Vertėjams (tiek raštu, tiek žodžiu) EPSO reiškia praktiškai vienintelį kelią į stabilų, nuolatinį darbą ES institucijose. Galima, žinoma, dirbti kaip laisvai samdomas vertėjas (freelance) ar per sutartis, bet norint gauti tikrą, pastovią pareigybę – teks eiti per konkursą. Tai svarbu žinoti iš pat pradžių, nes daugelis, atėję iš privataus vertimo sektoriaus, tikisi paprastesnio proceso, panašaus į CV siuntimą. Realybėje viskas kitaip.
Skirtumas tarp vertėjų raštu ir vertėjų žodžiu konkursų
Pirmiausia reikia atsiskirti dvi visiškai skirtingas kryptis. Vertėjai raštu (translators) dirba su rašytiniais dokumentais – teisės aktais, ataskaitomis, komunikacija su piliečiais. Vertėjai žodžiu (interpreters) dalyvauja posėdžiuose, derybose, plenarinėse sesijose. Šie du kelius skiriasi ne tik darbo pobūdžiu, bet ir atrankos etapais.
Vertėjams raštu daug svarbesnis yra tikslumas, stilistinis jautrumas, terminijos išmanymas ir gebėjimas dirbti su sudėtingais, teisiniais ar techniniais tekstais. Vertėjams žodžiu – reakcijos greitis, atmintis, gebėjimas dirbti stresinėje aplinkoje ir, be jokios abejonės, puiki abiejų kalbų (šaltinio ir tikslinės) intonacija bei tarimas. Jei jūsų stiprybė yra kruopštus, apgalvotas darbas su tekstu – rinkitės raštu. Jei jaučiatės geriau spontaniškose situacijose – žodžiu kryptis jums artimesnė.
Kaip atrodo konkurso struktūra
EPSO konkursai vertėjams paprastai vyksta keliais etapais, ir kiekvienas jų reikalauja skirtingo pasiruošimo tipo.
Pirmasis etapas – kompiuterizuoti testai (computer-based tests). Tai gebėjimų vertinimo testai: verbaliniai, skaitiniai, abstraktaus mąstymo. Jie nebūtinai susiję su vertimu tiesiogiai, bet patikrina bendrą loginį mąstymą ir informacijos apdorojimo greitį. Daugeliui kandidatų šis etapas atrodo netikėtai sudėtingas, nes laiko limitas yra tikrai spaudžiantis.
Antrasis etapas – specifiniai vertimo testai. Čia jau reikia tikrai versti tekstus iš pasirinktų kalbų kombinacijų į savo gimtąją (arba pagrindinę) kalbą. Vertinama ne tik gramatinis tikslumas, bet ir stilius, terminijos vartojimas, gebėjimas perteikti niuansus.
Trečiasis etapas – vertinimo centras (assessment centre), kuriame vyksta interviu, atvejo analizė, komandinis darbas, pristatymai. Šis etapas dažnai nustebina kandidatus, nes jie tikisi, kad vertėjų atrankoje bus vertinami tik lingvistiniai gebėjimai, tačiau EPSO ieško visapusiškų kandidatų, gebančių dirbti institucinėje aplinkoje.
Kalbų kombinacijos – dažnai nepastebėtas kliūties akmuo
Vienas dažniausiai nepakankamai įvertintų aspektų – kalbų kombinacijų reikalavimai. EPSO konkursuose įprastai reikalaujama mokėti bent dvi papildomas ES kalbas be gimtosios. Pavyzdžiui, lietuvis, siekiantis dirbti vertėju raštu, dažniausiai turės versti iš anglų ir prancūzų (arba vokiečių) į lietuvių kalbą.
Čia slypi realus iššūkis: daugelis puikių vertėjų turi tik vieną stiprią antrąją kalbą, o antrosios ar trečiosios kalbos lygis dažnai nebūna pakankamas konkursiniam lygiui. Verta iš anksto pasitikrinti konkrečios konkurso skelbimo reikalavimus – jie kinta nuo konkurso iki konkurso, priklausomai nuo institucijų poreikių tuo metu. Kartais ieškoma retesnių kalbų derinių, pavyzdžiui, su maltų, kroatų ar airių kalba, ir tokiais atvejais konkurencija būna mažesnė.
Pasiruošimas – kur dėti daugiausiai pastangų
Pasiruošimas EPSO konkursui neturėtų prasidėti likus mėnesiui prieš testus. Realistiškai žiūrint, žmonės, kurie sėkmingai pereina visus etapus, ruošiasi mėnesius, o kartais ir metus.
Verta reguliariai skaityti ES institucijų dokumentus – reglamentus, direktyvas, komunikatus. Tai leidžia priprasti prie specifinio, gana formalaus, bet nuoseklaus stiliaus, kuriuo rašomi ES teisės aktai. Taip pat naudinga sekti EUR-Lex svetainę, kurioje galima palyginti tuos pačius dokumentus skirtingomis kalbomis – tai puikus būdas pastebėti, kaip profesionalūs vertėjai sprendžia sudėtingas terminologines problemas.
Kompiuterizuotiems testams padeda praktika su laiko limitu – ne tiek žinios, kiek įprotis greitai priimti sprendimus spaudžiant laikui. Yra nemažai internetinių platformų, imituojančių EPSO testų formatą, ir tikrai verta jomis pasinaudoti prieš patį egzaminą, kad netektų pirmą kartą susidurti su formatu jau realioje situacijoje.
Ką EPSO ieško, bet retai pasako tiesiai
Nors formalūs reikalavimai skelbiami aiškiai, yra ir kai kas, kas lieka tarp eilučių. EPSO ieško žmonių, kurie geba dirbti komandoje, priimti kritiką, prisitaikyti prie institucinės biurokratijos ir – svarbiausia – nuolat mokytis. Vertimo pasaulis ES institucijose nuolat kinta: keičiasi terminologija, teisės aktai, politinės aplinkybės. Vertėjas, kuris manosi jau viską mokantis ir nebesivysto, greitai atsilieka.
Vertinimo centro etape kandidatai dažnai per menkai įvertina „soft skills“ svarbą. Interviu metu klausiama ne tik apie kalbinius gebėjimus, bet ir apie situacijas, kai teko dirbti su spaudimu, priimti sprendimus be pilnos informacijos, bendradarbiauti su sudėtingais kolegomis. Verta iš anksto pasiruošti konkrečius pavyzdžius iš savo patirties – abstrakčios frazės tokiuose interviu skamba tuščiai.
Ir jei ne EPSO – kas kitas?
Reikia pripažinti sąžiningai: EPSO konkursai nėra vienintelis kelias į vertimo profesiją, susijusią su ES. Daugelis institucijų taip pat samdo laisvai samdomus vertėjus per atskiras sutartis, ypač Europos Komisijos Vertimo generalinis direktoratas (DGT) turi platų freelance vertėjų tinklą. Tai gali būti puikus atspirties taškas – įgyti patirties, susipažinti su institucine terminologija, ir tik tada, jaučiantis pasiruošusiam, bandyti EPSO konkursą.
Taip pat verta paminėti, kad kalbų technologijos, tokios kaip mašininis vertimas ir CAT įrankiai, tapo neatsiejama dalimi net ir institucinio vertimo darbo. EPSO vertintojai vis dažniau tikisi, kad kandidatai moka naudotis šiais įrankiais efektyviai, ne tik teoriškai žino apie jų egzistavimą.
Vertimo pasaulis be raudonų kilimų – bet vertas kelio
Jei apibendrinti visa tai, kas išdėstyta – EPSO vertėjų konkursai nėra romantiška istorija apie kalbų meilę, tai realus, ilgas ir kartais nervus draskantis procesas, kuriame reikalingas kantrumas, sistemingas pasiruošimas ir tikroviškas savo gebėjimų vertinimas. Nebijokite pradėti nuo mažų žingsnių: paskaitykite EUR-Lex dokumentus lygindami kalbas, pasitikrinkite savo kalbų kombinacijas ankstyvame etape, pasitreniruokite su laiko limitais imituojamuose testuose.
Nepamirškite ir to, kad vertimo profesija, net ir institucinėje aplinkoje, nuolat keičiasi kartu su technologijomis – gebėjimas sklandžiai naudotis CAT įrankiais ar suprasti, kaip veikia mašininis vertimas ir kada juo pasitikėti, o kada ne, tampa vis svarbesnis papildomas įgūdis, kurio EPSO testai formaliai gal ir nepatikrina, bet praktiškai institucijos jo vis dažniau tikisi. Ir galiausiai – nenusiminkite, jei pirmas bandymas nepasisekė. Daugelis dabar dirbančių ES vertėjų prisipažįsta, kad konkursą laikė antrą ar trečią kartą, ir kiekvienas bandymas suteikė vertingos patirties, kuri kitą kartą pasitarnavo geriau nei bet kokia teorinė paruošimo medžiaga.
