Kai žmonės girdi frazę „vertėjas Europos Komisijoje“, dažnai įsivaizduoja kažką panašaus į diplomatą su portfeliu, sėdintį prabangiame Briuselio kabinete ir tyliai verčiantį svarbius dokumentus tarp posėdžių. Tikrovė šiek tiek kitokia, bet ne mažiau įdomi. Europos Komisijos vertimo tarnyba – tai vienas didžiausių vertimo padalinių pasaulyje, kuriame kasdien gimsta tūkstančiai puslapių teksto dvidešimt keturiomis oficialiomis kalbomis. Ir jei kada nors svarstėte, kaip iš tikrųjų atrodo šis darbas, verta pasižiūrėti giliau nei tik į gražią fasadinę pusę.
Kas iš tikrųjų yra DGT
Europos Komisijos Vertimo generalinis direktoratas, arba tiesiog DGT (nuo prancūziško Direction générale de la traduction), yra struktūra, atsakinga už tai, kad ES teisės aktai, komunikatai, pranešimai spaudai ir dešimtys kitų dokumentų tipų pasiektų visus piliečius jų gimtąja kalba. Tai nėra tik gražus principas apie kalbų įvairovę – tai teisinė būtinybė. ES reglamentas Nr. 1 iš 1958 metų aiškiai nustato, kad visos oficialios kalbos turi vienodą statusą, todėl reglamentas ar direktyva turi būti prieinama visiems vienodai autentiškai, nepriklausomai nuo to, ar skaitote ją lietuviškai, maltietiškai ar suomiškai.
Praktiškai tai reiškia, kad DGT kasmet apdoroja apie du milijonus puslapių teksto. Skaičius, žinoma, svyruoja priklausomai nuo politinės darbotvarkės – kai vyksta intensyvesnis teisėkūros darbas, tekstų srautas išauga. Bet net ramesniais metais tai vis tiek yra darbas, kurio mastas sunkiai telpa galvoje, jei niekada nesi susidūręs su institucine vertimo veikla.
Kalbos, kurios keičia viską
Dvidešimt keturios oficialios kalbos reiškia teoriškai 552 galimas kalbų poras, jei verstum tiesiogiai iš kiekvienos į kiekvieną. Tokiu būdu dirbti būtų neįmanoma – tiesiog nėra pakankamai vertėjų, gebančių, tarkime, versti iš maltiečių į suomių kalbą. Todėl institucijose plačiai naudojama tarpinė kalba, dažniausiai anglų, kartais prancūzų ar vokiečių. Tekstas pirmiausia paruošiamas viena iš pagrindinių darbo kalbų, o vėliau verčiamas į likusias.
Įdomu tai, kad kai kurios kalbų kombinacijos yra itin retos ir vertėjai, mokantys, pavyzdžiui, versti iš kroatų tiesiai į estų, yra tikrai vertinami. Dauguma vertėjų verčia į savo gimtąją kalbą iš kelių šaltinio kalbų – dažniausiai trijų ar keturių. Kuo daugiau šaltinio kalbų moki, tuo didesnė tavo vertė instituciniame kontekste, nes tai suteikia lankstumo paskirstant darbus tarp skirtingų kalbinių padalinių.
Kaip tampama vertėju Komisijoje
Kelias į šį darbą nėra trumpas ir nėra lengvas. Pagrindinis būdas patekti į nuolatinę tarnybą – konkursas, organizuojamas Europos personalo atrankos tarnybos (EPSO). Tai daugiapakopis procesas, apimantis kompiuterinius testus, vertimo užduotis ir, jei sėkmingai pereini pirmuosius etapus, pokalbį komisijoje. Konkurencija milžiniška – dažnai į kelias dešimtis vietų pretenduoja tūkstančiai kandidatų iš visos Europos.
Be nuolatinių pareigybių, egzistuoja ir sutartininkų statusas, kuris leidžia dirbti apibrėžtą laikotarpį be tokios ilgos ir sudėtingos atrankos procedūros. Daug vertėjų savo karjerą pradeda būtent taip – įsidarbina laikinai, susipažįsta su institucine kultūra, o vėliau, jei nori, bando laimę per EPSO konkursą nuolatinei pozicijai.
Reikalavimai kandidatams gana aiškūs: universitetinis išsilavinimas (nebūtinai vertimo srityje, nors tai, žinoma, didelis privalumas), puikus gimtosios kalbos mokėjimas ir bent dvi papildomos ES kalbos aukštu lygiu. Kai kurie sėkmingiausi vertėjai instituciniame kontekste atėjo iš visai kitų sričių – teisės, ekonomikos, gamtos mokslų – ir būtent tas dalykinis išmanymas tapo jų stipriąja puse, nes ES tekstai dažnai yra labai specifiniai techniniu ar teisiniu požiūriu.
Kasdienybė, kurios niekas neparodo dokumentiniuose filmuose
Realus vertėjo Komisijoje darbo ritmas dažnai toli nuo romantizuoto vaizdo. Didelė dalis darbo dienos praeina prie kompiuterio, naudojant CAT įrankius (kompiuterinio vertimo pagalbos programas), tikrinant terminologiją specializuotose duomenų bazėse, tokiose kaip IATE, ir derinant tekstą su griežtais stiliaus reikalavimais. Kiekviena generalinė direkcija turi savo terminologijos ypatumus, o teisės aktai reikalauja itin tikslaus, kartais net sunkiai skaitomo formalaus stiliaus, nes kiekvienas žodis gali turėti teisinių pasekmių.
Terminai dažnai būna itin trumpi. Kai politinis dokumentas turi būti paskelbtas visomis kalbomis tą pačią dieną, vertėjams tenka dirbti spartu, kuris pašaliniam žmogui gali atrodyti nerealus. Būtent todėl komandinis darbas čia toks svarbus – dažnai tekstą dalinasi keli vertėjai, o po to jį suredaguoja ir suvienodina vienas asmuo, atsakingas už nuoseklumą.
Kita realybės dalis – revizija. Kiekvienas išverstas tekstas praeina peržiūros etapą, kai kolega tikrina tikslumą, terminologiją ir stilių. Tai ne tik kokybės kontrolės mechanizmas, bet ir puiki mokymosi galimybė jaunesniems specialistams, nes matai, kaip patyrę kolegos sprendžia sudėtingas kalbines dilemas.
Technologijos: draugas ar grėsmė
Pastaruoju metu neišvengiama tema – mašininio vertimo įtaka. Europos Komisija turi savo vidinę mašininio vertimo sistemą, vadinamą eTranslation, kuri naudojama tiek vidiniams tikslams, tiek kaip pagalbinė priemonė vertėjams. Svarbu suprasti – tai nepakeičia žmogaus, o veikia kaip pirminis juodraštis, kurį vertėjas peržiūri, taiso ir pritaiko kontekstui.
Institucijoje vyrauja gana pragmatiškas požiūris: technologija leidžia greičiau apdoroti didelius kiekius paprastesnio teksto, taip atlaisvinant žmogiškuosius resursus sudėtingesniems, politiškai jautriems ar teisiškai reikšmingiems dokumentams. Kalbant atvirai, niekas iš patyrusių vertėjų nesitiki, kad artimiausiu metu mašina galės savarankiškai versti direktyvą taip, kad nereikėtų nė vienos žmogaus akies patikrinimo. Teisinė kalba pilna niuansų, dviprasmybių ir kontekstinių sprendimų, kurių algoritmas tiesiog nesugeba tinkamai interpretuoti be klaidų rizikos.
Tuo pačiu vertėjams tenka nuolat mokytis dirbti su naujais įrankiais, atnaujinti savo skaitmeninius įgūdžius ir prisitaikyti prie kintančios darbo aplinkos. Tie, kurie priešinasi šiam pokyčiui, ilgainiui atsilieka, o tie, kurie technologiją priima kaip pagalbininką, dažnai dirba efektyviau ir turi daugiau laiko sudėtingesniems, kūrybiškesniems teksto aspektams.
Atlyginimai, sąlygos ir gyvenimas Briuselyje ar Liuksemburge
Finansinė pusė – tema, kuri visada domina. Nuolatinių ES pareigūnų atlyginimai yra reguliuojami pagal bendrą ES tarnybos sistemą ir priklauso nuo pareigų lygio bei darbo stažo. Pradedantis vertėjas gali tikėtis atlyginimo, kuris, palyginti su daugelio ES šalių vidurkiu, yra gana konkurencingas, o su patirtimi ir kylant kategorijoms, pajamos auga ženkliai. Prie to pridedami įvairūs priedai – ekspatriacijos išmoka, šeimos priedai, sveikatos draudimas, kuris institucijoje laikomas vienu geriausių viešajame sektoriuje Europoje.
Didžioji dalis vertimo padalinio dirba Briuselyje ir Liuksemburge, nors vis dažniau kalbama apie nuotolinio darbo galimybes, ypač po pandemijos patirties. Gyvenimas šiuose miestuose nėra pigus, tačiau institucijos infrastruktūra – nuo kalbų kursų iki profesinio tobulėjimo programų – palengvina adaptaciją tiems, kurie atvyksta iš kitų šalių pradėti naują karjeros etapą.
Kai kalba tampa politika: iššūkiai, apie kuriuos retai kalbama
Vertėjo darbas institucijoje nėra vien kalbinis uždavinys. Kartais tenka priimti sprendimus, turinčius politinę svarbą – kaip išversti terminą, kuris skirtingose valstybėse narėse suvokiamas skirtingai, arba kaip pateikti sąvoką, neturinčią tiesioginio atitikmens tikslinėje kalboje. Tokie momentai reikalauja ne tik kalbinės kompetencijos, bet ir gilaus konteksto supratimo, diplomatiškumo bei gebėjimo bendrauti su teisininkais lingvistais, politikos ekspertais ir kitais suinteresuotaisiais.
Be to, emocinis krūvis kartais būna didesnis, nei gali atrodyti iš šalies. Terminai spaudžia, atsakomybė didelė – galų gale, klaidingai išverstas teisės akto punktas gali turėti realių pasekmių milijonams žmonių. Ši atsakomybė, nors ir retai minima viešai, yra nuolatinė kasdienio darbo dalis, prie kurios kiekvienas vertėjas turi prisitaikyti savaip.
Vietoj apibendrinimo: ką iš viso to pasiimti sau
Jei skaitote šį straipsnį galvodami apie savo galimą karjerą Europos institucijose, štai keletas praktiškų minčių, kurios gali praversti. Pirma, pradėkite tobulinti ne tik kalbos žinias, bet ir specializuotą sritį – teisę, ekonomiką, aplinkosaugą ar bet ką kita, kas jus domina. Instituciniai tekstai retai būna bendro pobūdžio, todėl dalykinės žinios dažnai svarbesnės už puikų stilių.
Antra, nebijokite pradėti nuo sutartininko pozicijos ar stažuotės – tai realus ir gana įprastas kelias link nuolatinio darbo. Trečia, investuokite laiką į CAT įrankių ir terminologijos duomenų bazių, tokių kaip IATE, išmanymą – tai konkretus techninis įgūdis, kurį galima parodyti jau atrankos etape.
Ir galiausiai – nepamirškite, kad šis darbas, nepaisant visų technologinių pokyčių, tebėra iš esmės žmogiškas. Mašinos gali paruošti juodraštį, bet sprendimus dėl niuansų, konteksto ir teisinės tikslumo priiminėja žmonės. Būtent todėl vertėjo profesija Europos institucijose, nepaisant visų iššūkių, tebėra viena iš tų darbo vietų, kur kalba iš tiesų formuoja realybę – kartais net nesuvokiant, kokį poveikį turi vienas gerai ar blogai parinktas žodis.
