Kai žmonės pagalvoja apie Europos Sąjungą, dažnai įsivaizduoja biurokratus Briuselyje, bendrą valiutą ar pasienio kontrolės nebuvimą. Retai kas iš karto pagalvoja apie kalbas – o juk būtent kalbinė įvairovė yra viena iš tų temų, kurios kasdien liečia milijonus žmonių, verslų ir institucijų. 24 oficialios kalbos, šimtai regioninių tarmių, dar daugiau migrantų kalbų – toks kalbinis kraštovaizdis kuria tikrai unikalią situaciją, kokios nerasi jokioje kitoje pasaulio politinėje sąjungoje.
Dirbdami vertimų srityje, nuolat susiduriame su klausimu – kaip visa ši sistema apskritai veikia? Kodėl ES taip atkakliai laikosi principo, kad kiekviena valstybė narė turi teisę bendrauti su institucijomis savo gimtąja kalba? Ir kokią įtaką tai daro paprastam verslui ar piliečiui, kuriam reikia išversti dokumentą ar suprasti direktyvą?
Kodėl ES turi net 24 oficialias kalbas
Istoriškai viskas prasidėjo kur kas kukliau – 1958 metais, kai buvo įkurta Europos ekonominė bendrija, oficialių kalbų buvo tik keturios: prancūzų, vokiečių, italų ir olandų. Kiekviena nauja narystė atnešdavo bent po vieną naują kalbą, o kai kada – ir kelias. Didžiausias šuolis įvyko 2004 metais, kai į ES įstojo dešimt naujų valstybių, dauguma jų – Vidurio ir Rytų Europoje.
Principas, kuriuo vadovaujamasi jau dešimtmečius, yra gana paprastas: visos valstybės narės yra lygios, todėl ir jų kalbos turi būti lygios. Tai reiškia, kad esminiai teisės aktai, reglamentai, direktyvos privalo būti prieinami visomis oficialiomis kalbomis. Pilietis Lietuvoje turi teisę kreiptis į ES instituciją lietuviškai ir gauti atsakymą taip pat lietuviškai – lygiai taip pat, kaip ir prancūzas ar švedas savo kalba.
Žinoma, ši sistema kainuoja nemažai – vertimo ir vertimo žodžiu paslaugoms ES institucijos kasmet išleidžia sumą, kuri sudaro apie vieną procentą viso ES biudžeto. Skamba nemažai, bet jei paskaičiuotum vienam gyventojui, išeitų vos keli eurai per metus. Kaina, kurią dauguma sutinka, kad demokratija ir skaidrumas būtų prieinami visiems, o ne tik tiems, kas moka anglų ar prancūzų kalbas.
Vertimo tarnybos, kurios veikia kaip milžiniška virtuvė
Europos Komisijos vertimo generalinis direktoratas (DGT) yra viena didžiausių vertimo tarnybų pasaulyje. Ten dirba tūkstančiai vertėjų, kurie kasmet išverčia milijonus puslapių. Įsivaizduokite tai kaip milžinišką virtuvę, kurioje vienu metu ruošiama valgis skirtingiems skoniams – kai kurie tekstai turi būti išversti per kelias valandas (skubūs teisės aktai), kiti gali laukti savaitėmis (techninės ataskaitos).
Europos Parlamentas taip pat turi savo vertimo tarnybą, o vertimas žodžiu posėdžių metu – tai atskira, dar sudėtingesnė sritis. Sinchroninis vertimas iš 24 kalbų į 24 kalbas teoriškai reikalauja iki 552 kalbų kombinacijų. Praktikoje naudojama vadinamoji „tarpinė kalba“ (angl. relay language) sistema – jei nėra vertėjo, galinčio versti tiesiai iš, tarkime, maltiečių į suomių, vertimas eina per anglų arba prancūzų kalbą kaip tarpinę grandį.
Įdomu tai, kad žmogiškieji vertėjai vis dar išlieka nepakeičiami tokiuose formatuose kaip parlamento debatai ar aukšto lygio derybos, kur niuansai, tonas ir diplomatinis taktiškumas yra kritiškai svarbūs. Tačiau technologijos vis labiau skverbiasi ir čia – daug institucijų jau naudoja mašininio vertimo įrankius pirminiams juodraščiams ar vidiniams dokumentams versti, o žmogus tik peržiūri ir taiso rezultatą.
Automatinis vertimas ir jo vieta šioje sistemoje
Būtent čia į vaizdą įžengia automatinio vertimo technologijos, apie kurias mes dažniausiai ir rašome. ES yra sukūrusi savo pačios mašininio vertimo sistemą – eTranslation, kuri naudojama visose institucijose ir netgi prieinama viešojo sektoriaus subjektams valstybėse narėse. Ši sistema buvo sukurta specialiai, kad atlaikytų teisinės ir administracinės kalbos specifiką, kur kiekvienas terminas turi turėti tikslų, nedviprasmišką atitikmenį.
Skirtingai nei bendro naudojimo vertimo įrankiai, kuriuos naudojame kasdieniam susirašinėjimui ar tekstams internete, eTranslation buvo treniruota būtent teisiniais ir administraciniais tekstais. Tai reiškia, kad ji geriau atpažįsta specifinę terminologiją, bet gali būti mažiau lanksti verčiant šnekamąją kalbą ar idiomas.
Verslams, kurie dirba su keliomis ES rinkomis vienu metu, automatinis vertimas tapo praktiškai neišvengiamu įrankiu. Įsivaizduokite įmonę, kuri prekiauja produkcija dvidešimtyje šalių – rankiniu būdu versti kiekvieną produkto aprašymą, kiekvieną klientų aptarnavimo el. laišką būtų neįmanoma finansiškai. Čia automatinis vertimas, ypač derinamas su žmogaus redagavimu (tzv. post-editing), tampa vienintele racionalia išeitimi.
Mažų kalbų iššūkis skaitmeniniame pasaulyje
Verta paminėti ir kitą, kiek mažiau akivaizdžią problemą – mažesnės kalbos, tokios kaip maltiečių, airių ar net lietuvių, dažnai turi mažiau skaitmeninių duomenų, kuriais remiantis būtų galima treniruoti mašininio vertimo modelius. Anglų ar vokiečių kalboms internete yra milijardai tekstų, o štai maltiečių kalba tokio duomenų kiekio tiesiog neturi.
Tai sukuria savotišką užburtą ratą – kuo mažiau duomenų, tuo prastesnė vertimo kokybė, tuo mažiau žmonių naudojasi tomis kalbomis skaitmeninėje erdvėje, tuo mažiau duomenų sukuriama ateičiai. ES šiuo klausimu investuoja į specialias programas, kurios skatina skaitmeninio turinio kūrimą mažesnėmis kalbomis – nuo Vikipedijos straipsnių iki oficialių dokumentų archyvavimo skaitmeniniu formatu.
Airių kalbos atvejis yra gana iliustratyvus – nors ji tapo pilnaverte ES darbo kalba tik 2007 metais (ir net tada su pereinamuoju laikotarpiu iki 2022-ųjų dėl kvalifikuotų vertėjų trūkumo), šiandien matome, kad investicijos į vertėjų mokymą ir terminologijos duomenų bazes duoda apčiuopiamų rezultatų. Panašus kelias laukia ir kitų mažesnių kalbų, ypač tų, kurios turi ribotą skaitmeninį pėdsaką.
Kaip daugiakalbystė veikia paprasto piliečio kasdienybę
Nors visa ši sistema gali atrodyti kaip kažkas tolimo ir abstraktaus, iš tikrųjų ji tiesiogiai paliečia kiekvieną iš mūsų. Ar pirkote kada nors produktą iš kitos ES šalies internetu? Ar skaitėte vaisto informacinį lapelį, kuris atrodo išverstas kiek keistai? Ar bandėte suprasti savo teises kaip vartotojas, keliaudami po kitą ES šalį?
Visais šiais atvejais veikia ta pati sistema – ES teisė reikalauja, kad tam tikra informacija būtų prieinama vartotojo kalba. Būtent todėl, pavyzdžiui, visi maisto produktų etiketės elementai, vaistų informaciniai lapeliai ar saugos instrukcijos turi būti išversti į kiekvienos rinkos, kurioje produktas parduodamas, kalbą. Tai ne tik patogumas – tai teisinis reikalavimas, kylantis tiesiogiai iš vartotojų apsaugos direktyvų.
Studentams, dalyvaujantiems Erasmus+ programoje, kalbinė parama taip pat yra integruota sistemoje – prieš išvykstant į kitą šalį, studentai gauna prieigą prie internetinių kalbų kursų, kad galėtų bent minimaliai orientuotis priimančiosios šalies kalba. Tai puikus pavyzdys, kaip institucinė daugiakalbystė virsta praktine parama realiems žmonėms.
Verslo perspektyva – kai kalba tampa strateginiu klausimu
Įmonėms, norinčioms plėstis į kitas ES rinkas, kalbinis klausimas dažnai tampa vienu pirmųjų strateginių sprendimų. Ar verta investuoti į profesionalų vertimą kiekvienam rinkos segmentui, ar pakaks automatinio vertimo su minimaliu redagavimu? Atsakymas priklauso nuo daugelio faktorių – produkto pobūdžio, tikslinės auditorijos, teisinių reikalavimų.
Teisiniai dokumentai, sutartys, oficiali komunikacija su institucijomis – čia klaidos kaina yra per didelė, kad rizikuotum vien automatiniu vertimu. Tuo tarpu rinkodaros medžiaga, produktų aprašymai ar vidinė komunikacija dažnai gali apsieiti su kombinuotu metodu – automatinis vertimas plius žmogaus peržiūra.
Įdomu tai, kad ES pati skatina šį hibridinį modelį per savo pačios praktiką. eTranslation sistema institucijose niekada nenaudojama kaip galutinis produktas be žmogaus patikrinimo svarbiausiems dokumentams – tai tik pirmasis žingsnis, kuris pagreitina procesą, bet neatstoja profesionalaus vertėjo atsakomybės už galutinį rezultatą.
Kalbų politika ir tai, kas laukia ateityje
Kalbant apie ateitį, verta atkreipti dėmesį į kelias tendencijas, kurios formuoja ES daugiakalbystės politiką. Pirma, dirbtinio intelekto plėtra vertimo srityje tik spartės – neuroninio tinklo pagrįsti modeliai jau dabar rodo rezultatus, kurie prieš dešimtmetį atrodė neįsivaizduojami. Antra, didėja spaudimas užtikrinti, kad ši technologinė pažanga pasiektų visas kalbas vienodai, o ne tik didžiąsias.
Brexit taip pat sukėlė įdomų klausimą – ar anglų kalba išliks tokia pat dominuojanti ES institucijose, kai Jungtinė Karalystė, didžiausia gimtoji anglakalbė valstybė, nebėra sąjungos narė? Praktikoje anglų kalba tebėra plačiausiai naudojama darbo kalba, nes airiai ir maltiečiai taip pat turi ją kaip vieną oficialiųjų, o daugumos institucijų darbuotojų antroji kalba dažniausiai būtent anglų.
Trečia tendencija – vis didesnis dėmesys prieinamumui neįgaliesiems ir mažumoms. Gestų kalbos vertimas, lengvai suprantamos kalbos (angl. easy-to-read) versijos svarbiausiems dokumentams – visa tai tampa neatsiejama daugiakalbystės politikos dalimi, plečiant sąvoką nuo vien tautinių kalbų iki platesnio komunikacijos prieinamumo supratimo.
Ką visa tai reiškia mums, kasdieniams vertimo naudotojams
Grįžtant prie pradinio klausimo – kodėl visa tai svarbu paprastam žmogui ar smulkiam verslui, neturinčiam nieko bendra su Briuselio politika? Atsakymas paprastas: kiekvieną kartą, kai naudojatės automatinio vertimo įrankiu, kad suprastumėte kitos ES šalies dokumentą, pirkinio sąlygas ar net draugo žinutę iš užsienio, jūs tiesiogiai pasinaudojate infrastruktūra ir standartais, kuriuos dešimtmečius formavo būtent ši institucinė daugiakalbystės politika.
Praktinis patarimas tiems, kas dažnai susiduria su ES dokumentais ar teisės aktais – verta žinoti, kad oficialūs ES dokumentai turi vadinamąjį CELEX numerį, pagal kurį galima rasti tą patį dokumentą visomis oficialiomis kalbomis EUR-Lex portale. Tai reiškia, kad jei automatinis vertimas atrodo neaiškus ar dviprasmiškas, visada galima palyginti su oficialiu vertimu kita jums suprantama kalba – dažnai tai padeda išsklaidyti neaiškumus greičiau, nei bandant tobulinti mašininio vertimo rezultatą.
Verslams, planuojantiems plėtrą į naujas ES rinkas, rekomenduočiau nesitikėti, kad vienas universalus sprendimas tiks visoms kalboms vienodai. Vokiečių ar prancūzų kalboms automatinio vertimo kokybė šiandien yra tikrai aukšta, nes šioms kalboms egzistuoja milžiniškos duomenų bazės. Tuo tarpu mažesnėms kalboms, tokioms kaip lietuvių, latvių ar estų, verta planuoti papildomą laiką žmogaus redagavimui – ne todėl, kad technologija bloga, o todėl, kad duomenų kiekis, iš kurio ji mokosi, tiesiog mažesnis.
Galiausiai, jei dirbate su daugiakalbiu turiniu reguliariai, verta investuoti laiko į terminologijos duomenų bazių sudarymą savo pačių organizacijai – panašiai, kaip tai daro ES institucijos su savo IATE terminų baze. Nuoseklumas terminijoje ilgainiui sutaupo daug daugiau laiko, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, ypač kai tenka versti panašaus pobūdžio dokumentus reguliariai skirtingoms rinkoms.
Europos daugiakalbystė nėra tobula sistema – ji brangi, kartais lėta, o technologijos dar toli gražu neišsprendė visų iššūkių, ypač mažesnėms kalboms. Bet ji atspindi principą, kuris, mano nuomone, vertas gynimo: kad kalba neturėtų būti kliūtis dalyvauti demokratiniame procese ar naudotis savo teisėmis. O mums, dirbantiems vertimo srityje, tai reiškia nuolatinį darbą – derinti technologijų greitį su žmogiškuoju tikslumu, kad ta daugiakalbystė iš teorinio principo taptų kasdiene realybe kiekvienam, kas su ja susiduria.
