Kai žmonės įsivaizduoja Europos Sąjungos institucijas, dažniausiai galvoje iškyla vaizdas apie ilgus posėdžius, dokumentų kalnus ir biurokratiją. Bet mažai kas susimąsto, kad visa ši sistema tiesiog neveiktų be vertėjų. 24 oficialios kalbos, milijonai puslapių teisės aktų, ir kiekvienas ES pilietis turi teisę savo kalba skaityti įstatymus, kurie jam galioja. Tai nėra tik graži idėja – tai realybė, kuri kasdien reikalauja tūkstančių vertėjų, redaktorių ir vis dažniau – vertimo technologijų.
Dirbdami vertimo srityje dažnai susiduriame su klausimu, kaip ES institucijos apskritai sugeba tvarkytis su tokia kalbine įvairove. Atsakymas – ir žmonės, ir mašinos, dirbantys kartu, nors ta pusiausvyra keičiasi kur kas greičiau nei prieš dešimt metų.
Kodėl ES išvis reikia tiek kalbų
Daugiakalbystė ES nėra prabanga ar simbolinis gestas – tai teisinis principas, įtvirtintas pačiuose Sąjungos steigimo dokumentuose. Kiekviena valstybė narė turi teisę reikalauti, kad teisės aktai, kurie jai taikomi, būtų prieinami jos oficialia kalba. Įsivaizduokite, jei Lietuvos ūkininkas turėtų aiškintis subsidijų taisykles prancūzų ar vokiečių kalba – tai tiesiog nesuderinama su demokratijos principu, kad įstatymas turi būti suprantamas tiems, kam jis galioja.
Todėl šiuo metu ES turi 24 oficialias kalbas, o tai reiškia, kad teoriškai kiekvienas dokumentas gali būti verčiamas į 23 kryptis iš vienos kalbos, arba, jei skaičiuotume visas įmanomas poras – 552 kalbų kombinacijas. Praktikoje, žinoma, dauguma vertimų eina per anglų arba prancūzų kalbą kaip tarpinę, bet principas išlieka – kiekviena kalba turi būti aptarnaujama vienodai.
Kas iš tikrųjų verčia ES dokumentus
Didžiausias vertimo padalinys yra Europos Komisijos Vertimo raštu generalinis direktoratas (DGT), kuriame dirba apie 2000 vertėjų ir kalbos specialistų. Panašios struktūros veikia ir Europos Parlamente, Taryboje, Teisingumo Teisme bei kitose institucijose. Kiekviena iš jų turi savo specifiką – pavyzdžiui, Teisingumo Teismo vertėjai dirba su itin tikslia teisine terminologija, kur vienas netiksliai išverstas žodis gali pakeisti visos bylos baigtį.
Įdomu tai, kad ES vertėjai dažnai nėra tik kalbininkai. Daugelis turi teisinį, ekonominį ar techninį išsilavinimą, nes verčiami tekstai apima viską – nuo žvejybos kvotų iki finansinių reguliavimų. Vertėjas, verčiantis reglamentą apie chemikalų klasifikaciją, turi suprasti ne tik kalbą, bet ir patį dalyką, kitaip terminija taps beprasme.
Verta paminėti ir tai, kad ne visi tekstai verčiami vienodai kruopščiai. Yra vadinamieji „pilnos kokybės“ dokumentai – teisės aktai, kurie turi būti absoliučiai tikslūs visomis kalbomis, nes turi vienodą teisinę galią. O yra vidiniai darbo dokumentai, kur pakanka greito, orientacinio vertimo, kad darbo grupė suprastų esmę.
Mašininis vertimas ES – nuo eksperimento iki kasdienio įrankio
Prieš dešimtmetį mintis, kad Europos Komisija naudos mašininį vertimą oficialiems tikslams, daugeliui atrodė keista. Šiandien tai jau norma. ES sukūrė savo vidinę mašininio vertimo sistemą eTranslation, kuri paremta neuroniniais tinklais ir apmokyta būtent ES teisiniais bei administraciniais tekstais.
Skirtingai nuo bendrų viešų vertimo įrankių, eTranslation yra pritaikyta specifiniam žodynui – institucijų terminijai, sutrumpinimams, nuorodoms į kitus teisės aktus. Tai reiškia, kad sistema „žino“, jog, pavyzdžiui, santrumpa „TFEU“ turi būti verčiama į konkrečią, nusistovėjusią formuluotę atitinkama kalba, o ne interpretuojama pažodžiui.
Svarbu suprasti, kad eTranslation nėra skirta pakeisti profesionalius vertėjus oficialiuose dokumentuose. Ji naudojama kaip pagalbinė priemonė – pirminiam vertimo variantui parengti, kurį po to peržiūri ir redaguoja žmogus. Tai vadinama post-editing procesu, ir būtent čia slypi didžiausias pokytis vertėjo profesijoje per pastarąjį dešimtmetį.
Kaip keičiasi vertėjo darbas
Anksčiau vertėjas sėsdavo prie tuščio lapo ir versdavo nuo pradžios iki galo. Dabar vis dažniau jis gauna jau mašinos parengtą juodraštį ir jo užduotis – patikrinti, pataisyti, pritaikyti kontekstui. Tai reikalauja kitokių įgūdžių nei klasikinis vertimas – reikia greitai atpažinti, kur mašina suklydo, kur ji pasirinko netinkamą terminą, kur prarado niuansą.
Kai kurie vertėjai šį pokytį vertina kritiškai, sakydami, kad darbas tampa mažiau kūrybiškas, labiau mechaninis. Kiti mato tame privalumą – rutininiai, pasikartojantys tekstai (o ES turi daug tokių, pavyzdžiui, standartizuoti pranešimai spaudai ar pasikartojančios sutarčių formuluotės) dabar apdorojami greičiau, o vertėjas gali skirti daugiau laiko sudėtingesniems, niuansuotesniems tekstams.
Terminologijos iššūkis – kai vienas žodis turi reikšti tą patį 24 kalbomis
Vienas didžiausių galvos skausmų ES vertimuose – terminologinis nuoseklumas. Jei vienas reglamentas naudoja terminą „skaitmeninė paslauga“, o po metų kitas dokumentas tą pačią sąvoką išverčia kaip „elektroninė paslauga“, tai gali sukelti teisinį neaiškumą – ar tai ta pati sąvoka, ar skirtinga?
Būtent todėl egzistuoja IATE (InterActive Terminology for Europe) duomenų bazė – didžiausia daugiakalbė terminų bazė pasaulyje, kurioje kaupiami patvirtinti terminai visomis ES kalbomis. Kiekvienas vertėjas, dirbantis su ES tekstais, privalo ja naudotis, kad išlaikytų nuoseklumą su ankstesniais dokumentais.
Tai iš tikrųjų yra puikus pavyzdys, kaip technologijos padeda spręsti problemą, kuri žmogui atmintinai būtų neįmanoma – juk neįmanoma prisiminti kiekvieno termino vertimo, kuris kada nors buvo naudotas milijonuose puslapių per praėjusius dešimtmečius.
Kai vertimas tampa politika
Įdomus, bet retai aptariamas aspektas – vertimas ES kontekste kartais tampa ne tik kalbiniu, bet ir politiniu klausimu. Skirtingos šalys narės kartais ginčijasi dėl to, kaip tam tikra sąvoka turėtų būti interpretuojama jų kalba, nes tai gali turėti tiesioginės įtakos, kaip įstatymas bus taikomas nacionaliniu lygmeniu.
Būna atvejų, kai teisinis ginčas kyla būtent dėl vertimo neatitikimų tarp kalbinių versijų – nors visos jos teoriškai turi vienodą teisinę galią. Tokiais atvejais Europos Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą, kuri interpretacija atitinka pirminį teisės akto tikslą, nepriklausomai nuo konkrečios kalbinės formuluotės.
Tai parodo, kad vertimas ES nėra tik techninis procesas – jis turi realias teisines ir politines pasekmes, todėl tikslumas čia yra ne tik kokybės, bet ir teisinio saugumo klausimas.
Ką iš to visko gali pasimokyti paprastas vertėjas ar įmonė
Nors dauguma mūsų nesiverčia ES reglamentų, ES vertimo praktika turi nemažai pamokų, kurias galima pritaikyti ir kasdieniame vertimo darbe:
- Terminų bazės nėra prabanga – jei nuolat verčiate panašius tekstus (sutartis, technines instrukcijas, rinkodaros medžiagą), verta susikurti savo terminų sąrašą, kad išvengtumėte nenuoseklumo.
- Mašininis vertimas kaip pradinis taškas, o ne galutinis rezultatas – net geriausios sistemos daro klaidų, ypač su niuansuota kalba ar dviprasmiškais sakiniais. Post-editing turėtų būti standartinė praktika, ne išimtis.
- Kontekstas svarbesnis nei pažodinis tikslumas – ES vertėjai puikiai žino, kad kartais reikia paaukoti pažodinį atitikimą, kad išsaugotum teisinę ar praktinę prasmę.
- Specializacija atsiperka – vertėjas, suprantantis konkrečią sritį (teisę, mediciną, finansus), visada vertingesnis nei bendrasis vertėjas, net jei kalbos įgūdžiai panašūs.
Vietoj taško – kelios mintys pakeliui į vertimą be sienų
Vertimas ES institucijose primena didelį orkestrą, kuriame kiekvienas instrumentas – žmogus ar mašina – turi savo vietą ir tikslą. Nė vienas jų negali pakeisti kito visiškai. Mašininis vertimas gali greitai apdoroti didelius kiekius teksto, bet be žmogaus akies jis liks tik apytikslis atspindys prasmės. O žmogus vertėjas be technologinių įrankių tiesiog fiziškai nebespėtų su apimtimis, kurias generuoja šiuolaikinė administracija.
Tai, ką ES pademonstravo per pastaruosius metus, yra iš esmės modelis, kurį gali taikyti bet kas, dirbantis su daugiakalbiu turiniu – nuo mažos įmonės, verčiančios savo svetainę kelioms rinkoms, iki didelės tarptautinės organizacijos. Naudokite technologijas ten, kur jos taupo laiką, bet niekada nepamirškite žmogaus peržiūros ten, kur klaida gali kainuoti brangiai – ar tai būtų teisinis dokumentas, ar tiesiog svarbus laiškas klientui.
Ir galiausiai – kalbų įvairovė nėra kliūtis, kurią reikia „išspręsti“ vienu universaliu sprendimu. Tai turtas, kurį reikia tvarkingai valdyti, gerbti ir, kur įmanoma, palengvinti technologijomis, bet niekada visiškai automatizuoti. ES pavyzdys tai puikiai iliustruoja – net turint pačias pažangiausias sistemas, paskutinis žodis vis tiek lieka žmogui.
