Kiekvienas, kas nors kartą bandė versti tekstą su posakiu „lyti kaip iš kibiro“ ar „turėti musę galvoje“, žino tą keistą jausmą, kai vertimo įrankis staiga pradeda kalbėti apie tikras muses ar tikrus kibirus. Frazeologizmai – viena tų kalbos sričių, kur net patys pažangiausi algoritmai kartais atrodo bejėgiai, o žmogus vertėjas turi pasitelkti ne tik kalbos žinias, bet ir tam tikrą kūrybinį instinktą. Šiame įraše pasižvalgysime, kodėl šie posakiai tokie klastingi, kaip su jais tvarkosi automatinio vertimo sistemos ir ką galima padaryti, kad galutinis tekstas neskambėtų juokingai ar, dar blogiau, nesuprantamai.
Kodėl frazeologizmai apskritai kelia problemų
Frazeologizmas – tai žodžių junginys, kurio prasmės negalima tiesiog susumuoti iš atskirų žodžių reikšmių. „Numesti akmenį“ nereiškia mesti akmenį, o „turėti liežuvį be kaulų“ nesusiję su anatomija. Ši savybė vadinama nemotyvuotumu, ir būtent ji tampa didžiausiu galvos skausmu bet kokiam vertimui – tiek žmogaus, tiek mašinos atliekamam.
Problema slypi tame, kad kalbos sistema nemato posakio kaip vientiso vieneto, jei nėra to specialiai išmokyta. Ji mato atskirus žodžius, jų gramatines formas, galimus ryšius su kaimyniniais žodžiais – ir bando sudėlioti prasmę iš dalių. Žmogus, mokantis kalbą nuo vaikystės, automatiškai atpažįsta, kad „pila kaip iš kibiro“ yra apie stiprų lietų, o ne apie kokį nors kibirą. Algoritmui reikia arba matyti tą posakį daugybę kartų tekstynuose, arba turėti atskirą duomenų bazę su tokiais junginiais.
Kaip skiriasi frazeologizmų tipai vertimo požiūriu
Ne visi posakiai vienodai sunkūs. Kalbininkai dažnai skirsto juos į kelias grupes, ir kiekviena kelia savo iššūkius:
- Idiomos – visiškai nemotyvuoti posakiai, kaip „numirti juokais“ ar „kapoti ausis“. Čia pažodinis vertimas beveik visada duoda nesąmonę.
- Palyginimai – „šlapias kaip pelė“, „tylus kaip pelė“ (taip, pelė – populiarus personažas lietuvių frazeologijoje). Kai kurie kalbose sutampa, kiti – ne.
- Priežodžiai ir patarlės – „kas anksti keliasi, tam Dievas duoda“. Šie dažnai turi tiesioginius atitikmenis kitose kalbose, bet suformuluotus visai kitaip.
- Terminologiniai posakiai – frazės iš teisės, verslo ar mokslo kalbos, kurios laikui bėgant tapo idiomatinės, pavyzdžiui „force majeure“ situacijos apibūdinimas šnekamojoje kalboje.
Įdomu tai, kad kai kurie posakiai kalbose sutampa beveik pažodžiui – matyt, dėl bendros kultūrinės ar biblinės kilmės. „Vilkas avies kailyje“ egzistuoja daugelyje Europos kalbų beveik identiškai. O kiti yra visiškai unikalūs ir jokio tiesioginio atitikmens tiesiog nėra – tada tenka ieškoti kitokių sprendimų.
Kaip su tuo susitvarko mašininis vertimas
Šiuolaikinės neuroninio vertimo sistemos jau žymiai geriau atpažįsta dažniausiai pasitaikančius posakius nei senesni, statistiniais metodais paremti įrankiai. Priežastis paprasta – jos mokosi iš milžiniškų tekstynų, kuriuose tie patys posakiai kartojasi tūkstančius kartų kartu su savo vertimais. Jei sistema tekstynuose matė, kad „it kas šiaudą pjauna“ visada verčiama kaip aiškinimas apie stiprų atsivertimą ar netikėtą pasikeitimą (šis pavyzdys sąlyginis), ji ims atkartoti tą patį modelį.
Bet čia ir slypi rizika – dažni, populiarūs posakiai verčiami neblogai, o retesni, regioniniai ar naujai atsiradę junginiai gali būti išversti pažodžiui, nes sistemai tiesiog trūksta pavyzdžių. Be to, mašininis vertimas dažnai nesugeba atpažinti, kada posakis pavartotas ironiškai ar sąmoningai iškraipytas – o tai literatūroje ir žurnalistikoje pasitaiko nuolat.
Dar viena subtilybė – kontekstas. Ta pati frazė gali būti idiomatinė viename sakinyje ir visiškai tiesioginė kitame. „Jis nuleido rankas“ gali reikšti tiek pasidavimą, tiek tiesiog fizinį judesį, jei kalbama, tarkim, apie gimnastą. Automatinei sistemai atskirti šiuos atvejus – tikras iššūkis, nes reikia suprasti platesnį pasakojimo kontekstą, o ne tik sakinio ribas.
Praktinės strategijos, kai reikia versti idiomą
Vertėjai (tiek žmonės, tiek tie, kurie redaguoja mašininio vertimo rezultatus) paprastai renkasi vieną iš kelių taktikų:
- Ekvivalento paieška – geriausias variantas, kai tikslinėje kalboje egzistuoja panašios prasmės ir stiliaus posakis. Anglų „it’s raining cats and dogs“ lietuviškai tampa „lyja kaip iš kibiro“ – forma skiriasi, prasmė ir emocinis krūvis išlieka.
- Prasmės perteikimas be idiomos – kai tinkamo atitikmens nėra, tenka tiesiog paaiškinti, ką posakis reiškia, prarandant vaizdingumą, bet išsaugant informaciją. Ne visada gražu, bet dažnai vienintelis protingas kelias.
- Pažodinis vertimas su paaiškinimu – naudojama literatūroje ar kultūriniuose tekstuose, kai norima parodyti originalo koloritą. Tokiu atveju dažnai pridedama išnaša ar skliausteliuose trumpas komentaras.
- Kompensacija – jei viena idioma neišsiverčia gerai, vertėjas kitoje teksto vietoje įterpia kitą idiomą, kad bendras stiliaus balansas išliktų. Tai gana profesionalus triukas, kurio automatinės sistemos praktiškai nenaudoja.
Verta paminėti, kad ne visada geriausias sprendimas yra ieškoti idiomos idiomai. Kartais tekstas nukenčia, jei vertėjas per daug stengiasi „prigrūsti“ vaizdingų posakių ten, kur originalas buvo gana neutralus. Natūralumas svarbiau nei dirbtinis spalvingumas.
Kelios klasikinės klaidos, kurių verta vengti
Peržiūrint automatiškai išverstus tekstus, tam tikros klaidos kartojasi nuolat. Verta jas žinoti, kad galėtum jas pastebėti ir ištaisyti:
- Pažodinis viso posakio vertimas, dėl kurio prasmė tampa absurdiška arba tiesiog nesuprantama tikslinės kalbos skaitytojui.
- Kultūrinių realijų ignoravimas – posakis, susijęs su konkrečia istorine ar religine tradicija, išverčiamas taip, lyg tai būtų universalus dalykas.
- Registro praradimas – šnekamosios kalbos idioma paverčiama į kanceliarinį, sausą sakinį, arba atvirkščiai, formalus tekstas staiga „prakalba“ liaudišku posakiu, kuris jame visiškai netinka.
- Idiomos vertimas žodis po žodžio, kai tikslinė kalba turi visiškai kitokį, bet pagal prasmę identišką posakį – rezultatas skamba svetimai, net jei techniškai suprantamas.
Ką daryti, jei versti reikia jums patiems
Jei naudojatės automatinio vertimo įrankiu ir aptinkate tekste posakį, kuris skamba keistai ar neįprastai, pirmas žingsnis – sustabdyti ir paklausti savęs, ar tai galėjo būti idioma originalo kalba. Dažnai pakanka trumpos paieškos internete su fraze kabutėse, kad rastum paaiškinimą ar net jau egzistuojantį vertimą. Antra, verta patikrinti kelis skirtingus vertimo variantus – kartais vienas įrankis atpažįsta posakį, o kitas ne, todėl palyginimas padeda greitai išsiaiškinti, kur slypi problema.
Jei verčiate literatūrinį ar rinkodaros tekstą, kuriame idiomos atlieka svarbų stilistinį vaidmenį, geriausia mašininį vertimą naudoti tik kaip juodraštį, o galutinį variantą peržiūrėti pačiam arba pasitelkti redaktorių, kuris jaučia abi kalbas. Techniniuose ar teisiniuose tekstuose idiomos pasitaiko rečiau, todėl ten automatinis vertimas dažniausiai susitvarko be didesnių nuostolių.
Vietoje išvadų: keli žodžiai apie kalbos gyvumą
Frazeologizmai iš tikrųjų yra vienas įdomiausių būdų pamatyti, kokia gyva ir netvarkinga kalba yra iš tikrųjų. Jie atspindi istoriją, papročius, humoro jausmą – viską, ko algoritmas negali „pajausti“, kad ir kiek duomenų jam paduotum. Būtent todėl geras vertimas visada bus derinys – mašinos greitis ir apimtis kartu su žmogaus supratimu apie kontekstą, kultūrą ir toną.
Praktinis patarimas skaitantiems šį įrašą: nesitikėkite, kad automatinis vertimas idealiai perteiks kiekvieną idiomą – vietoj to naudokite jį kaip pagalbininką, kuris greitai duoda pradinį variantą, o paskui skirkite kelias minutes patikrinti įtartinas vietas. Ypač tas, kur sakinys staiga tampa keistas, nelogiškas ar tiesiog juokingas skambesiu – greičiausiai ten ir slypi paslėptas frazeologizmas, laukiantis, kol jį atpažinsite. O jei dirbate su tekstais reguliariai, verta susikurti savo asmeninį sąrašą dažniausiai pasitaikančių posakių ir jų atitikmenų – tai sutaupys laiko ir apsaugos nuo nemalonių nesusipratimų, kai tekstas keliauja pas galutinį skaitytoją.
