Kiekvienas, kas nors kartą dirbo su ilgesniu vertimo projektu, žino tą jausmą – vidury teksto susigriebi, kad tas pats terminas jau buvo išverstas kitaip prieš penkiasdešimt puslapių. Arba dar blogiau – projekte dirba keli vertėjai, ir kiekvienas savaip interpretuoja tą pačią sąvoką. Būtent čia į pagalbą ateina glosarijus – gal ir neatrodo kaip kažkas ypač įdomaus, bet iš tikrųjų tai vienas svarbiausių įrankių, leidžiančių išlaikyti vertimo nuoseklumą nuo pirmo iki paskutinio puslapio.
Šiame straipsnyje pasidalinsime, kaip praktiškai susikurti glosarijų, kokių klaidų verta vengti ir kodėl net nedideliam projektui verta skirti tam bent porą valandų.
Kas iš tikrųjų yra glosarijus ir kuo jis nėra
Pirmiausia verta išsiaiškinti nesusipratimą, kuris nuolat kartojasi – glosarijus dažnai painiojamas su vertimo atmintimi (translation memory) arba paprasčiausiu žodynu. Tai skirtingi dalykai, ir jie atlieka skirtingas funkcijas.
Vertimo atmintis kaupia visus jau išverstus sakinius ar frazes – ji „prisimena“ visą kontekstą. Žodynas paprasčiausiai duoda vertimo variantus be jokio konteksto, dažnai kelis vienu metu. O glosarijus – tai tikslus, apribotas terminų sąrašas su vienareikšmiu vertimu, skirtas konkrečiam projektui, klientui ar sričiai. Jame nėra vietos dviprasmybėms – jei terminas „interface“ techniniame vadove verčiamas kaip „sąsaja“, tai ir turi būti vienintelis variantas visame dokumente, nesvarbu, kiek vertėjų prie jo dirba.
Kitaip tariant, glosarijus – tai susitarimas. Susitarimas tarp kliento, vertėjo ir redaktoriaus, kaip konkretūs žodžiai bus verčiami šiame kontekste, net jei kitame projekte tas pats žodis galėtų reikšti visai ką kita.
Kodėl verta jį susikurti dar prieš pradedant versti
Daugelis, ypač dirbdami su nedideliais tekstais, glosarijaus sudarymą palieka „vėliau“ arba tiesiog praleidžia šį žingsnį. Bet praktika rodo, kad būtent iš anksto paruoštas terminų sąrašas sutaupo daugiausiai laiko – ne pačiam vertimo procesui, o redagavimui ir taisymams po jo.
Įsivaizduokite situaciją: išverčiate penkiasdešimties puslapių techninę dokumentaciją, o po to redaktorius pastebi, kad terminas „driver“ vienur išverstas kaip „tvarkyklė“, kitur – kaip „vairuotojas“ (taip, būna ir tokių kuriozų automatiniame vertime, kai kontekstas nesuprastas). Taisyti tokius nenuoseklumus po fakto – tai valandos, o kartais ir dienos papildomo darbo.
Jei glosarijus paruoštas iš anksto, ypač naudojant automatinio vertimo įrankius kartu su terminų baze, sistema pati „žino“, kaip versti konkrečius žodžius, ir nereikia po to gaudyti nesutapimų rankomis.
Nuo ko pradėti – terminų atranka
Sudarant glosarijų kyla natūralus klausimas: kokius žodžius apskritai reikėtų į jį įtraukti? Neverta stengtis sukatalogizuoti kiekvieno daiktavardžio – tai virstų begaliniu ir nepraktišku sąrašu. Verta sutelkti dėmesį į kelias kategorijas:
- Specifinius sričiai terminus – medicininius, teisinius, techninius, IT terminus, kurie turi tikslią, apibrėžtą reikšmę ir dažnai neturi tiesioginio atitikmens kitoje kalboje.
- Prekės ženklų ir produktų pavadinimus – kurie dažniausiai apskritai neturėtų būti verčiami, bet kartais reikalauja specifinės transkripcijos ar linksniavimo taisyklių.
- Įmonės vidinę terminologiją – pareigybių pavadinimus, skyrių pavadinimus, produktų linijas, kurios klientui yra svarbios ir turi būti verčiamos vienodai visuose dokumentuose.
- Daugiareikšmius žodžius – tuos, kurie kontekste gali turėti kelis vertimo variantus, bet konkrečiame projekte turi būti verčiami tik vienu būdu.
- Frazes ir jungtinius terminus – ne tik pavienius žodžius, bet ir dažnai pasikartojančias frazes, kurios turi savo nusistovėjusį vertimą.
Gera taktika – peržiūrėti dokumentą prieš verčiant ir pasižymėti visus žodžius, kurie kartojasi dažnai arba atrodo dviprasmiški. Jei tekstas ilgas, verta pasinaudoti teksto analizės įrankiais, kurie automatiškai išskiria dažniausiai pasikartojančius terminus – tai sutaupo daug rankinio darbo.
Struktūra – kas turėtų būti glosarijaus lentelėje
Paprasčiausias glosarijus gali atrodyti kaip dviejų stulpelių lentelė: originalo terminas ir jo vertimas. Bet jei projektas rimtesnis, verta pridėti papildomos informacijos, kuri vėliau apsaugo nuo nesusipratimų:
- Šaltinio terminas (originalo kalba)
- Vertimas (tikslinė kalba)
- Kalbos dalis (daiktavardis, veiksmažodis ir pan.) – ypač svarbu kalboms, kuriose žodžiai keičia formą pagal kontekstą
- Trumpas apibrėžimas arba paaiškinimas, kokiame kontekste terminas naudojamas
- Draudžiamas vertimas – kartais naudinga aiškiai pažymėti, koks vertimas NĖRA priimtinas, ypač jei jis jau kažkur klaidingai naudotas
- Pavyzdinis sakinys, iliustruojantis termino vartojimą
- Statusas – patvirtinta, laukiama patvirtinimo, ginčytina
Toks išplėstas formatas gali atrodyti pernelyg detalus mažam projektui, bet didesniuose, ilgalaikiuose vertimuose (pavyzdžiui, kai su klientu dirbama metų metus ir nuolat verčiami nauji dokumentai), tokia struktūra tampa gyvybiškai svarbi. Be to, ji leidžia lengviau integruoti glosarijų į automatinio vertimo sistemas, kurios geba atpažinti kontekstą ir kalbos dalį.
Dažniausios klaidos, kurių verta vengti
Dirbant su glosarijais pastebimos kelios pasikartojančios problemos, kurios vėliau sukelia nemažai galvos skausmo.
Pirma – per didelis glosarijus. Kai bandoma įtraukti absoliučiai kiekvieną žodį, dokumentas tampa nebevaldomas, ir niekas juo realiai nesinaudoja. Geriau turėti kompaktišką, gerai prižiūrimą sąrašą su 100–200 tikrai svarbių terminų, nei 2000 eilučių, kurių niekas neperžiūri.
Antra – glosarijaus neatnaujinimas. Terminija keičiasi, produktai atnaujinami, atsiranda naujų sąvokų. Jei glosarijus sukurtas kartą ir daugiau niekada nepaliestas, jis pamažu praranda vertę ir gali net kenkti – pasenusi versija gali klaidingai nurodyti terminą, kuris jau nebenaudojamas.
Trečia – nekonsultavimasis su ekspertais. Kartais glosarijų sudaro vien vertėjai ar projektų vadovai, neįtraukdami srities specialisto. Rezultatas – techniškai „gražus“, bet praktiškai netikslus vertimas, kurio nepriims galutinis vartotojas ar kliento specialistai.
Ketvirta – nesuderinamumas tarp kalbų porų. Jei dirbate su keliomis kalbomis vienu metu, verta įsitikinti, kad terminas vienodai suprantamas kiekvienoje kalboje, o ne tiesiog paverstas per tarpinę kalbą (dažnai per anglų kalbą), praradus niuansus.
Kaip glosarijus dera su automatinio vertimo įrankiais
Čia prieiname prie temos, kuri ypač aktuali automatinio vertimo naudotojams. Šiuolaikinės vertimo platformos leidžia įkelti glosarijų tiesiogiai į sistemą, ir tada mašininis vertimas automatiškai atsižvelgia į nurodytus terminus. Tai reiškia, kad jei nustatysite, jog „cloud storage“ visada verčiamas kaip „debesijos saugykla“, o ne „debesų saugykla“ ar „debesų sandėliavimas“, sistema šio taisyklės laikysis viso teksto ilgyje.
Tai ypač naudinga verčiant didelės apimties dokumentus, kai rankiniu būdu peržiūrėti kiekvieną terminijos pasikartojimą tiesiog nerealu. Glosarijaus integravimas sumažina redagavimo laiką ir, svarbiausia, sumažina žmogiškojo faktoriaus riziką – kai skirtingi redaktoriai gali turėti skirtingą nuomonę, koks vertimas „skamba geriau“.
Verta paminėti, kad ne visos sistemos vienodai gerai apdoroja glosarijus – kai kurios tiesiog ieško tikslaus žodžio sutapimo, kitos geba atpažinti žodžio formas ir linksnius. Renkantis įrankį, verta patikrinti, ar jis palaiko morfologinį atpažinimą, ypač jei dirbate su lietuvių kalba ar kitomis linksniuojamomis kalbomis, kur tas pats žodis gali turėti dešimtis formų.
Kai glosarijus tampa gyvu dokumentu, o ne vienkartiniu projektu
Jei reikėtų viską suvesti į vieną mintį – glosarijus veikia geriausiai tada, kai į jį žiūrima ne kaip į vienkartinę užduotį prieš projekto pradžią, o kaip į nuolat augantį ir besikeičiantį dokumentą. Kiekvienas naujas terminas, kiekviena diskusija su klientu dėl konkretaus žodžio vertimo, kiekvienas redaktoriaus pataisymas – visa tai turėtų grįžti atgal į glosarijų, o ne likti pamestame el. laiške ar Slack pokalbyje.
Praktiškai tai reiškia kelis dalykus. Pirma, paskirkite vieną žmogų ar komandą, atsakingą už glosarijaus priežiūrą – be aiškaus atsakingo asmens dokumentas greitai apleidžiamas. Antra, nustatykite paprastą procesą, kaip pridedami nauji terminai – ar tai būtų bendra Google lentelė, ar specializuota terminologijos valdymo sistema, svarbu, kad procesas būtų greitas ir nesudėtingas, kitaip niekas juo nesinaudos. Trečia, periodiškai (pavyzdžiui, kas ketvirtį ar prieš kiekvieną didesnį projektą) peržiūrėkite esamą sąrašą – pašalinkite pasenusius terminus, patikslinkite dviprasmiškus įrašus.
Ir dar vienas patarimas, kurį verta įsidėmėti – nebijokite glosarijaus daryti kalbos ar srities specifinio, o ne universalaus. Vienas bendras milžiniškas terminų sąrašas visoms sritims dažnai veikia prasčiau nei keli mažesni, tikslingai pritaikyti konkrečiam produktui, klientui ar dokumentų tipui. Galiausiai, geras glosarijus – tai ne akademinis žodynas, o darbo įrankis, kuris turi būti patogus, prieinamas ir realiai naudojamas kiekvieną dieną, o ne dulkėti kažkur bendrame diske, kurio niekas neatsimena kur ieškoti.
