Kai kalbame apie vertimą, dažniausiai visas dėmesys atitenka pačiam vertimo procesui – žodžių parinkimui, gramatikos taisyklėms, stiliaus išlaikymui. Tačiau yra viena grandis, kuri dažnai lieka šešėlyje, nors būtent ji lemia, ar galutinis tekstas atrodys profesionaliai, ar liks su akivaizdžiomis klaidomis. Kalbu apie redagavimą. Ir nesvarbu, ar tekstą išvertė žmogus, ar mašininio vertimo sistema – be redagavimo etapo rezultatas beveik visada nukenčia.
Kodėl vertimas be redagavimo yra tik pusė darbo
Įsivaizduokite, kad gavote tekstą, išverstą per automatinę sistemą. Prasmė perteikta, sakiniai suprantami, bet kažkas vis tiek „kliūva”. Gal žodžių tvarka kiek dirbtinė, gal terminas panaudotas ne visai tiksliai, gal trūksta natūralumo, kurį jaučia gimtakalbis. Tai ir yra ta vieta, kur redagavimas įgauna prasmę.
Verstas tekstas – tai tarsi žaliavos gabalas. Jis gali būti tinkamas, netgi geras, bet be apdorojimo jis retai kada pasiruošęs naudojimui. Redaktorius (ar pats vertėjas, atlikdamas antrą peržiūros ratą) žiūri į tekstą jau ne kaip į vertimo užduotį, o kaip į galutinį produktą, kuris turi funkcionuoti savarankiškai, be nuorodos į originalą.
Kuo skiriasi korektūra, redagavimas ir stiliaus tikrinimas
Šie trys terminai dažnai painiojami, todėl verta juos atskirti, nes kiekvienas atlieka skirtingą funkciją.
Korektūra – tai paviršinis lygmuo. Ieškoma rašybos klaidų, skyrybos netikslumų, praleistų raidžių ar dvigubų tarpų. Tai mechaninis darbas, kurį iš dalies gali atlikti ir automatiniai įrankiai, tačiau žmogaus akis vis tiek pastebi daugiau nei programa.
Redagavimas eina giliau. Čia jau vertinama sakinių struktūra, logika, ar tekstas neprieštarauja pats sau, ar terminija naudojama nuosekliai visame dokumente. Redaktorius gali perrašyti visą sakinį, jei jis skamba nenatūraliai, net jei gramatiškai jis teisingas.
Stiliaus tikrinimas – subtiliausias etapas. Čia sprendžiama, ar tekstas atitinka tikslinę auditoriją, ar tonas tinkamas (formalus, draugiškas, techninis), ar išlaikytas autoriaus balsas, jei tai literatūrinis vertimas.
Idealiu atveju tekstas praeina visus tris etapus. Praktikoje, ypač kai terminai riboti, dažnai tenka rinktis prioritetus – ir tada svarbu suprasti, kuris etapas konkrečiam tekstui svarbiausias.
Automatinis vertimas ir redagavimo specifika
Dirbant su mašininio vertimo rezultatais, redagavimas įgauna savo atskirą pavadinimą – postredagavimas (angl. post-editing). Tai nėra tas pats, kas redaguoti žmogaus išverstą tekstą, nes klaidų pobūdis skiriasi.
Automatinės sistemos linkusios daryti tam tikras charakteringas klaidas: pažodinį vertimą ten, kur reikėtų laisvesnės interpretacijos, terminų nenuoseklumą tame pačiame dokumente, keistą žodžių tvarką sudėtingesniuose sakiniuose, kartais net prasmės iškraipymą, kai originalus sakinys buvo dviprasmiškas arba turėjo idiomą.
Redaguojant tokį tekstą, svarbu neapsiriboti kosmetiniais pataisymais. Kartais lengviau ir greičiau perrašyti visą pastraipą iš naujo, remiantis originalu, nei bandyti „sutaisyti” mašininio vertimo rezultatą sakinys po sakinio. Tai ypač aktualu ilgesniems, sudėtingos sintaksės tekstams – juridiniams dokumentams, techninėms instrukcijoms, kur netikslumas gali turėti realių pasekmių.
Yra dvi postredagavimo lygmens sąvokos, kurias verta žinoti: lengvasis (light post-editing) ir pilnas (full post-editing) redagavimas. Lengvasis skirtas greitam supratimui – ištaisomos tik esminės klaidos, kad tekstas būtų suprantamas. Pilnas redagavimas siekia, kad rezultatas nesiskirtų nuo profesionalaus žmogaus vertimo. Rinkdamiesi paslaugą ar planuodami savo darbo procesą, verta iš anksto nuspręsti, kurio lygio jums reikia – tai tiesiogiai veikia ir kainą, ir laiko sąnaudas.
Dažniausios klaidos, kurias praleidžia net patyrę redaktoriai
Kad ir kaip būtų keista, kuo geriau tekstas parašytas gramatiškai, tuo lengviau praleisti prasmines klaidas. Akis „užsibūva” ant sklandaus sakinio ir nebeklausia, ar jis iš tikrųjų teisingai perteikia originalą.
- Skaičiai ir datos – lengviausia vieta klaidoms atsirasti, ypač kai skirtingose kalbose skiriasi formatas (pvz., dešimtainis kablelis vs taškas, datos tvarka diena/mėnuo/metai).
- Tikriniai vardai – įmonių, produktų, asmenų pavadinimai, kurie kartais netyčia išverčiami arba iškraipomi transkripcijos metu.
- Neigimai – vienas praleistas „ne” ar „not” gali pakeisti visą sakinio prasmę į priešingą, o skaitant greitai tokia klaida lengvai nepastebima.
- Vienetai ir matavimai – mylios vs kilometrai, Farenheitas vs Celsijus, jei tekstas neverčia vienetų sistemos, tai gali klaidinti skaitytoją.
- Kultūrinės nuorodos – juokeliai, idiomos ar realijos, kurios originalo kalboje suprantamos savaime, bet tiesiogiai išverstos tampa beprasmės.
Geras įprotis – po redagavimo skaityti tekstą dar kartą, bet jau nebe lyginant su originalu, o kaip visiškai savarankišką kūrinį. Būtent tada dažniausiai iššoka logikos spragos, kurios liko nepastebėtos, kol dėmesys buvo sutelktas į atitikimą originalui.
Praktiniai įrankiai, kurie palengvina darbą
Nors žmogaus akis ir kalbos jausmas išlieka nepakeičiami, technologijos šiandien gali gerokai sutrumpinti redagavimo laiką.
CAT įrankiai (Computer-Assisted Translation) su integruota terminų baze padeda išlaikyti nuoseklumą – jei terminas kartą apibrėžtas, sistema primena, kaip jis buvo verstas anksčiau tame pačiame projekte. Tai ypač naudinga dirbant su ilgais dokumentais arba komandoje, kur kelis skirtingi žmonės verčia tą patį tekstą.
QA (Quality Assurance) tikrinimo funkcijos automatiškai aptinka nesuderinamus skaičius, praleistus žymėjimus, dvigubus tarpus ar neišverstus fragmentus. Tai nepakeičia žmogaus redaktoriaus, bet gerokai sumažina mechaninių klaidų tikimybę dar prieš pradedant giluminę peržiūrą.
Balso sintezės funkcija – nedažnai naudojamas, bet labai efektyvus triukas. Klausantis teksto garsu, o ne skaitant akimis, ausis pastebi ritmo ir sklandumo problemas, kurios liktų nepastebėtos vien vizualiai skaitant.
Kai laikas riboja: kaip redaguoti efektyviai
Realybėje retai kada turime neribotą laiką galutinei peržiūrai. Todėl verta turėti aiškią strategiją, o ne tiesiog skaityti tekstą nuo pradžios iki galo ir tikėtis, kad klaidos pačios „iššoks”.
Pirmiausia verta perskaityti visą tekstą greitai, nesigilinant į smulkmenas – taip susidaromas bendras įspūdis apie nuoseklumą ir toną. Tada antrame etape dėmesį sutelkti į konkrečius rizikingus elementus: skaičius, pavadinimus, terminus. Trečiame etape – skaityti garsiai arba bent jau lūpomis, tai padeda pastebėti nenatūralią sakinio struktūrą, kurios akis, skaitant tyliai, dažnai „praleidžia”.
Jei laiko tikrai mažai, verta bent jau peržiūrėti pirmąjį ir paskutinį dokumento paragrafą itin atidžiai – tai dažniausiai vietos, į kurias skaitytojas atkreipia daugiausiai dėmesio, ir būtent ten klaidos labiausiai krenta į akis.
Kelios mintys pabaigai, arba ką verta įsidėmėti prieš siunčiant tekstą toliau
Redagavimas – ne formalumas, kurį galima praleisti, jei skubama. Tai etapas, kuris atskiria „suprantamą” tekstą nuo „profesionalaus” teksto. Automatinis vertimas, kad ir koks pažangus jis būtų šiandien, vis dar reikalauja žmogaus žvilgsnio – ne tam, kad ištaisytų kiekvieną kablelį, o tam, kad patikrintų, ar tekstas iš tikrųjų kalba ta pačia prasme, kaip originalas.
Jei turėtumėte įsiminti tik vieną patarimą iš viso šito, tegul jis būna toks: niekada neredaguokite savo paties darbo iš karto po vertimo. Palikite tekstą „pailsėti” bent kelias valandas, o jei įmanoma – per naktį. Akis, pavargusi nuo nuolatinio lyginimo su originalu, nustoja pastebėti klaidas. Grįžę prie teksto vėliau, žiūrėsite į jį kaip skaitytojas, o ne kaip vertėjas – ir būtent tada rasite tas nedideles, bet svarbias detales, kurios lemia, ar tekstas atrodo profesionaliai, ar tiesiog „verstas”.
Ir dar viena smulkmena, kurią lengva pamiršti – redaguodami visada turėkite po ranka originalą, net jei atrodo, kad viską jau puikiai atsimenate. Prasmės niuansai lengvai pasimeta, kai dirbama vien su galutiniu tekstu, o tikslumas – tai kaip tik tai, dėl ko visas šis darbas ir vyksta.
