Sutartis – tai dokumentas, kuriame kiekvienas žodis turi svorį. Kai reikia ją išversti į kitą kalbą, staiga paaiškėja, kad tai visai ne toks pat darbas, kaip išversti straipsnį internetiniam tinklaraščiui ar el. laišką kolegai. Sutarčių vertimas yra sritis, kurioje klaidos kainuoja pinigus, laiką ir kartais net teisminius ginčus. Todėl verta pasidomėti, kas iš tikrųjų vyksta, kai teisinis dokumentas keliauja iš vienos kalbos į kitą.
Kodėl sutarčių vertimas nėra tas pats, kas paprasto teksto vertimas
Paprastame tekste, jei vertėjas šiek tiek pakeičia sakinio struktūrą ar pasirenka sinonimą, niekas nenukentės. Sutartyse taip nėra. Kiekvienas terminas turi konkrečią teisinę reikšmę, kuri gali skirtis priklausomai nuo šalies teisinės sistemos. Pavyzdžiui, žodis „force majeure“ anglų kalboje turi gana aiškiai apibrėžtą reikšmę, bet jo atitikmuo lietuviškai – „force majeure“ arba „nenugalima jėga“ – gali būti interpretuojamas skirtingai priklausomai nuo konteksto ir teismų praktikos.
Dar vienas dalykas, kurį verta suprasti – sutartys dažnai remiasi konkrečios šalies teisės aktais. Vokiškoje sutartyje paminėta nuoroda į BGB (Bürgerliches Gesetzbuch) neturi tiesioginio atitikmens lietuviškoje teisėje, todėl vertėjui reikia arba palikti originalią nuorodą su paaiškinimu, arba ieškoti panašios sąvokos vietinėje teisėje. Tai jau nebe kalbos, o teisės klausimas, ir čia paprastas kalbos mokėjimas nepadeda.
Dažniausios klaidos, kurias pastebime verčiant sutartis
Dirbdami su vertimų sritimi, dažnai matome pasikartojančias problemas. Štai kelios iš jų:
- Pažodinis vertimas be konteksto. Kai frazė verčiama tiesiogiai, neatsižvelgiant į teisinę praktiką, gaunasi tekstas, kuris skamba keistai arba net praranda prasmę.
- Nenuoseklus terminų vartojimas. Jei tas pats terminas visame dokumente verčiamas skirtingai (pavyzdžiui, kartą „šalis“, kitą kartą „dalyvis“), tai gali sukelti painiavą dėl to, ar kalbama apie tą patį subjektą.
- Ignoruojama dokumento struktūra. Sutartys turi griežtą struktūrą – preambulė, sąlygos, priedai, parašai. Jei vertimas šios struktūros nesilaiko, dokumentas gali atrodyti neprofesionaliai arba net prarasti teisinę galią.
- Automatinis vertimas be peržiūros. Naudoti mašininį vertimą pradiniam projektui – visiškai normalu, bet pateikti tokį tekstą kaip galutinį variantą be žmogaus patikros – rizikinga.
Terminologijos tikslumas – kodėl čia negalima taupyti
Įsivaizduokite situaciją: sutartyje angliškas terminas „indemnify“ išverčiamas kaip „kompensuoti“, nors iš tikrųjų reikėtų vartoti „atlyginti nuostolius ir apsaugoti nuo atsakomybės“. Skirtumas atrodo nedidelis, bet teisiniu požiūriu tai visai kitokia pareiga. Būtent dėl tokių niuansų profesionalūs teisės vertėjai naudoja terminų žodynus, glosarijus ir dažnai konsultuojasi su teisininkais.
Jei jūsų įmonė nuolat verčia panašaus tipo sutartis – tarkim, pirkimo-pardavimo ar nuomos sutartis – verta sudaryti savo terminų bazę. Tai padeda išlaikyti nuoseklumą tarp skirtingų dokumentų ir sutaupo laiko ateityje, nes vertėjui (ar vertimo įrankiui) nereikia kaskart iš naujo ieškoti tinkamiausio atitikmens.
Automatinis vertimas ir sutartys – kur riba
Šiais laikais mašininio vertimo įrankiai tapo tikrai pažangūs, ir dažnai jie puikiai tinka pirminiam supratimui gauti. Jei gavote sutartį užsienio kalba ir tiesiog norite suprasti, apie ką ji, automatinis vertimas gali būti greitas ir patogus sprendimas. Tačiau kai kalbama apie dokumentą, kurį reikės pasirašyti, siųsti klientui ar naudoti teismo procese, situacija visiškai kitokia.
Mašininis vertimas puikiai susidoroja su bendra teksto prasme, bet dažnai „nesupranta“ teisinio konteksto. Jis gali neatpažinti, kad tam tikra sąlyga sutartyje yra standartinė teisinė formuluotė, turinti nusistovėjusį vertimą, ir vietoj to sugalvoti savo variantą. Todėl geriausia praktika – naudoti automatinį vertimą kaip pirmąjį žingsnį, o po to būtinai atiduoti tekstą peržiūrėti žmogui, kuris išmano ir kalbą, ir teisės sritį.
Yra ir vidurinis kelias – kai vertimo įrankis naudojamas kartu su terminų baze ir stiliaus vadovu, pritaikytu būtent teisiniams tekstams. Tokiu atveju rezultatas būna kur kas tikslesnis nei bendrinio vertimo įrankio išvestis, nes sistema „žino“, kokius terminus vartoti konkrečiame kontekste.
Skirtingos teisinės sistemos – kaip jos komplikuoja vertimą
Pasaulyje egzistuoja kelios pagrindinės teisės tradicijos – kontinentinė (civilinė) teisė, kuria remiasi dauguma Europos šalių, įskaitant Lietuvą, ir bendroji teisė (common law), naudojama Jungtinėje Karalystėje, JAV ir daugelyje kitų anglakalbių šalių. Šios sistemos skiriasi ne tik teisės aktais, bet ir pačiu mąstymo būdu apie sutartis.
Bendrosios teisės sutartys dažnai būna daug ilgesnės ir detalesnės, nes jose stengiamasi numatyti kiekvieną įmanomą scenarijų. Kontinentinės teisės sutartys dažnai remiasi tuo, kad daug dalykų jau reguliuoja civilinis kodeksas, todėl pačios sutartys gali būti trumpesnės. Verčiant iš anglų kalbos į lietuvių, kartais tenka susidurti su tuo, kad tam tikros sąlygos lietuviškame kontekste tiesiog nėra reikalingos arba, priešingai, reikia pridėti paaiškinimų, kad tekstas atitiktų vietinę teisinę praktiką.
Praktiniai patarimai, jei ruošiatės versti sutartį
Jei jums reikia išversti sutartį, štai keletas dalykų, kuriuos verta apsvarstyti prieš pradedant:
- Nusprendžite, koks vertimo tikslumo lygis reikalingas. Ar tai bus tik informaciniam naudojimui, ar dokumentas bus teisiškai įpareigojantis abiem kalbomis?
- Pasitikrinkite, ar reikalingas patvirtintas (prisiekusio vertėjo) vertimas. Kai kuriose situacijose – pavyzdžiui, teikiant dokumentus valstybinėms institucijoms – reikalingas oficialiai patvirtintas vertimas, o ne bet koks tekstas.
- Paruoškite terminų sąrašą iš anksto. Jei sutartyje yra specifinių terminų, susijusių su jūsų verslo sritimi, geriau iš anksto pateikti vertėjui žodyną ar bent jau paaiškinimus.
- Neskubėkite su galutiniu variantu. Verta skirti laiko peržiūrai – geriausia, kad tekstą perskaitytų dar vienas žmogus, idealiu atveju – teisininkas, mokantis abi kalbas.
- Naudokite automatinį vertimą protingai. Jei norite greitai suprasti dokumento esmę, mašininis vertimas tikrai gali padėti. Tik nepamirškite, kad tai yra darbinė versija, o ne galutinis produktas.
Verta paminėti ir tai, kad kai kurios sutartys iš anksto numato, kuri kalbinė versija turi viršenybę kilus ginčui dėl interpretacijos. Jei tokios nuostatos nėra, o sutartis egzistuoja dviem kalbomis, gali kilti rimtų problemų, jei tarp versijų atsiranda neatitikimų. Todėl visada verta patikrinti, ar dokumente aiškiai nurodyta, kuri versija yra „autoritetinga“.
Kai reikia versti tarptautinius komercinius dokumentus
Tarptautinės sutartys tarp įmonių iš skirtingų šalių turi savo specifiką. Dažnai jose naudojami tarptautiniai prekybos terminai, pavyzdžiui, Incoterms taisyklės, kurios turi standartizuotas reikšmes visame pasaulyje ir neturėtų būti verčiamos laisvai. Taip pat dažnai pasitaiko nuorodų į tarptautinius arbitražo centrus ar konkrečias jurisdikcijas, kurių pavadinimai turi būti verčiami itin atsargiai, nes klaidingas institucijos pavadinimo vertimas gali sukelti painiavą dėl to, kur iš tikrųjų turėtų būti sprendžiamas ginčas.
Dirbant su tokio tipo dokumentais, rekomenduojama palikti originalius pavadinimus skliaustuose šalia išversto varianto – tai padeda išvengti dviprasmybių ir leidžia skaitytojui greitai susigaudyti, apie kokią konkrečią instituciją ar taisyklių rinkinį kalbama.
Vietoj tradicinės pabaigos – ką verta įsidėmėti prieš siunčiant sutartį vertimui
Jei apibendrintume viską, ką aptarėme – sutarties vertimas yra sritis, kurioje geriau pervertinti sudėtingumą nei jį nuvertinti. Tekstas, kuris atrodo paprastas ir aiškus originalo kalba, verčiant gali atskleisti dešimtis mažų, bet reikšmingų niuansų, kurie keičia visą prasmę.
Prieš siunčiant dokumentą vertimui, pasitikrinkite šiuos dalykus: ar aišku, kokiam tikslui bus naudojamas vertimas (informaciniam ar teisiniam), ar reikalingas oficialus patvirtinimas, ar yra specifinių terminų, kuriuos reikėtų iš anksto aptarti, ir ar dokumente numatyta, kuri kalbinė versija turės viršenybę kilus neaiškumams.
Automatinis vertimas – puikus įrankis pirminiam darbui, bet sutarčių atveju jis turėtų būti tik pradinis etapas, o ne galutinis sprendimas. Kombinuojant technologijas su žmogaus, geriausia – teisininko ar teisės vertimų specialisto, patirtimi, galima gauti ne tik greitą, bet ir patikimą rezultatą. O galiausiai, kaip ir su bet kuriuo teisiniu dokumentu, geriau skirti šiek tiek daugiau laiko peržiūrai iš anksto, nei vėliau aiškintis, ką iš tikrųjų reiškė ta viena neaiškiai išversta sąlyga.
