Atsidarote tuščią žinutės langelį, kad parašytumėte apie mirusį žmogų, ir sustojate: „a. a.“, „velionis“ ar abu kartu? Čia rasite aiškius atsakymus, kuriuos pakanka įsidėmėti vieną kartą. Jie tinka užuojautai, nekrologui ir įrašui socialiniame tinkle.
Kodėl dvejojame rašydami apie mirusįjį
Dvejonių kyla dėl kelių smulkmenų: ar santrumpą rašyti didžiosiomis, ar mažosiomis raidėmis, ar dėti taškus, ar vartoti papildomą žodį. Tokiu skausmingu laiku rašybos klaida ypač krenta į akis, o ją gali pamatyti šimtai skaitytojų.
Daugiausia šių klausimų atsiranda prieš Vėlines. Tada socialiniai tinklai prisipildo prisiminimų, o laikraščiai ir portalai skelbia daugiau atminimo žodžių. Taisyklės iš tiesų paprastos.
Iš kur atsirado „a. a.“
Santrumpa „a. a.“ reiškia „amžiną atilsį“. Ji paimta iš senosios maldos už mirusiuosius, kurios pirmieji žodžiai yra „Amžiną atilsį duok jiems, Viešpatie“. Lotynų kalba tos maldos pradžia skamba Requiem aeternam. Iš jos kilo ir žodis „rekviem“, taip vadinamos gedulingos mišios ir muzikos kūriniai.
Užrašas „a. a. Jonas Petraitis“ iš esmės reiškia „amžiną atilsį Jonui Petraičiui“. Santrumpa pasako, kad žmogaus nebėra, ir kartu parodo pagarbą bei palinkėjimą jo sielai.
Kaip užrašyti „a. a.“ be klaidų
Teisinga forma yra a. a. Raidės mažosios, po kiekvienos dedamas taškas, tarp jų paliekamas tarpas. Santrumpa stovi prieš mirusiojo vardą ir pavardę:
- a. a. Ona Kazlauskienė;
- Atsisveikinome su a. a. Petru.
Kai santrumpa atsiduria sakinio pradžioje, pirmoji raidė tampa didžioji: A. a. Antanas mirė eidamas 87-uosius metus.
Dažniausiai klystama taip:
- sakinio viduryje parašoma „A.A.“ didžiosiomis raidėmis;
- raidės sulipdomos be tarpo: „a.a.“;
- taškai praleidžiami visai ir lieka „aa“, ypač kai skubama rašyti telefonu;
- santrumpa pastatoma po vardo: „Jonas Petraitis a. a.“. Ji turi stovėti prieš vardą.
Ar galima derinti „velionį“ su „a. a.“
Žodis „velionis“ (moteriai – „velionė“) vadina mirusį žmogų, taigi jau perduoda tą pačią žinią kaip ir „a. a.“. Sakinys „velionis a. a. Jonas“ todėl yra tarsi pakartotas du kartus, o skaitytojas tą pačią naujieną išgirsta dukart.
Pasirinkite vieną iš dviejų būdų:
- a. a. Jonas – kai nurodote vardą;
- velionis arba velionė – kai vardo nekartojate: „Velionė buvo mylima mokytoja“, „Atsisveikinimas su velioniu vyks antradienį“.
Kitos formuluotės ir ženklai gedulo tekstuose
„Šviesaus atminimo“. Tai šiltesnis pasakymas, pavyzdžiui, šviesaus atminimo mama arba šviesaus atminimo senelis. Jis gali pakeisti „a. a.“, ypač kai rašote asmeniškai.
Žvaigždutė ir kryželis. Nekrologuose prie datų dedami simboliai: žvaigždutė (*) reiškia gimimą, o kryželis (†) – mirtį. Pavyzdys: Ona Kazlauskienė (* 1938 – † 2026). Kryželis žymi tik mirties datą ir neatstoja „a. a.“ prieš vardą.
„Mirusysis“ ar „velionis“. Taisyklingi abu žodžiai. „Mirusysis“ dažniau vartojamas bendresniuose junginiuose, pavyzdžiui, „mirusiųjų atminimo diena“, o „velionis“ tinka kalbant apie konkretų žmogų, kuris mirė visai neseniai.
„Reiškiame nuoširdžią užuojautą“. Ši formuluotė paprasta ir tinka visada. Painių posakių ieškoti nereikia, nes trumpas ir nuoširdus sakinys artimiesiems dažnai reiškia daugiau nei ilgas tekstas.
Užuojautos pavyzdžiai, kuriuos galima pritaikyti
Jei nežinote, kaip pradėti, paimkite vieną iš šių šablonų ir pakeiskite pagal savo atvejį.
Kolegai: Mirus Jūsų tėveliui, reiškiame nuoširdžią užuojautą ir linkime stiprybės Jums bei Jūsų artimiesiems.
Draugui: Labai užjaučiu. Tavo mama buvo nuostabus žmogus, ir mes ją visada prisiminsime su šiluma. Jei kuo nors galiu padėti, tik pasakyk.
Viešam įrašui socialiniame tinkle: Liūdime netekę a. a. Petro. Nuoširdi užuojauta šeimai ir artimiesiems.
Dar viena smulkmena: laiške ar oficialioje užuojautoje įvardį „Jūs“ rašykite didžiąja raide, tai pagarbos išraiška. Draugui skirtoje žinutėje „tu“ įprastai rašomas mažąja.
Svarbiausia taisyklė – rašyti trumpai ir nuoširdžiai, o ne išpuoštai ir iškilmingai. Gedintys žmonės tuo metu gauna daugybę žinučių, ir geriausiai atmintyje lieka tos, kuriose justi tikras rūpestis.
Kaip tą patį pasako kitos kalbos
Panašių santrumpų turi ir kitos kalbos, nors jos susidariusios iš kitokių žodžių:
- lenkų kalba: ś.p. arba śp. – świętej pamięci, „šventos atminties“. Kaip ir lietuviškas „a. a.“, ji eina prieš vardą;
- lotynų ir anglų kalbomis: R.I.P. – Requiescat in pace, „tegul ilsisi ramybėje“. Šiandien šią santrumpą dažnai pamatysite socialiniuose tinkluose;
- anglų kalba: prieš vardą neretai pridedama the late, pavyzdžiui, the late John Smith, pažodžiui „vėlyvasis Jonas Smitas“.
Lietuviškuose komentaruose socialiniuose tinkluose vis dažniau pasirodo „RIP“. Klaida tai nėra, tačiau lietuviškas „a. a.“ ar „amžiną atilsį“ skamba šilčiau ir arčiau mūsų tradicijos.
