Kai kalbame apie automatinį vertimą, dažniausiai mąstome apie verslo dokumentus, instrukcijas ar naujienų straipsnius. Tačiau egzistuoja viena sritis, kuri vis dar lieka tikru galvos skausmu net pažangiausiems dirbtinio intelekto sprendimams – tai poezijos ir literatūros vertimas. Čia susiduria ne tik kalbos, bet ir kultūros, emocijos, ritmo bei subtilių reikšmių niuansai.
Literatūros vertimas nėra paprastas žodžių keitimas iš vienos kalbos į kitą. Tai kūrybinis procesas, reikalaujantis ne tik kalbinio tikslingumo, bet ir meninio jausmo. O kaip su tuo tvarkosi mūsų automatiniai vertėjai?
Kodėl poezija yra ypatingas iššūkis vertėjams
Poezija – tai kalbos menas, kuriame kiekvienas žodis, skiemuo, net tyla turi reikšmę. Kai Google Translate ar kiti automatiniai vertėjai susiduria su eilėraščiu, jie dažnai „užstringa” ties dalykais, kurie žmogui atrodo savaime suprantami.
Paimkime paprastą pavyzdį. Lietuvių poezijoje dažnai naudojami žodžiai su dviguba reikšme – „širdis” gali reikšti tiek organą, tiek jausmų centrą. Automatinis vertėjas dažnai pasirenka vieną reikšmę ir praranda visą poetinį sluoksnį. Be to, ritmas, rimas, aliteracija – visa tai, kas daro eilėraštį eilėraščiu, paprasčiausiai „išgaruoja” automatinio vertimo procese.
Dar sudėtingiau darosi su kultūrinėmis nuorodomis. Jei eilėraštyje paminėtas „Gedimino pilies bokštas”, automatinis vertėjas gali tiesiog išversti žodžius, bet neperduos emocinės reikšmės, kurią šis simbolis turi lietuviams.
Metaforos ir simboliai: kur mašinos pralaimi
Vienas didžiausių automatinio vertimo trūkumų literatūroje – negebėjimas suprasti ir perteikti metaforas bei simbolius. Mašina mato žodžius, bet nemato vaizdų, kuriuos tie žodžiai kuria.
Pavyzdžiui, jei lietuvių eilėraštyje rašoma „rudens aukso lapai”, automatinis vertėjas gali išversti tiesiogiai – „autumn’s gold leaves”. Techniškai teisingai, bet prarandamas tas šilumas ir nostalgija, kurią lietuvių kalba perteikia žodžiu „aukso”. Čia reikėtų kūrybiškumo – galbūt „golden autumn leaves” ar net „leaves of burnished gold”.
Simboliai dar sudėtingesni. Jei poezijoje paukštis simbolizuoja laisvę, mašina to nesupras ir gali praleisti svarbius konteksto ženklus, kurie padėtų skaytojui suprasti gilesnę prasmę.
Ritmo ir skambesio dilema
Poezijoje ritmas ir skambėjimas yra ne mažiau svarbūs nei prasmė. Kai kurie eilėraščiai veikia būtent dėl savo muzikalumo, o ne tik dėl to, ką jie sako. Automatiniai vertėjai šioje srityje yra beveik bejėgiai.
Lietuvių poezijoje populiarus jambo ritmas (nekirtingas-kirtingas skiemuo) automatiniame vertime paprasčiausiai pranyksta. Mašina koncentruojasi į prasmės perdavimą, bet nekreipia dėmesio į tai, kaip skamba rezultatas. Todėl net jei vertimas yra semantiškai teisingas, jis gali skambėti kaip proza, o ne kaip poezija.
Panašiai yra ir su rimais. Automatinis vertėjas gali išsaugoti prasmę, bet rimas dingsta, o kartu su juo – ir dalis eilėraščio žavesio. Yra bandymų kurti AI sistemas, kurios stengiasi išlaikyti rimą, bet rezultatai dažnai atrodo dirbtiniai ir nenatūralūs.
Kultūriniai kontekstai ir vertimo spąstai
Literatūra niekada neegzistuoja vakuume – ji visada yra susijusi su konkrečia kultūra, istorija, tradicijomis. Ir čia automatiniai vertėjai susiduria su didžiuliais iššūkiais.
Lietuvių literatūroje dažnai sutinkamos nuorodos į istorijos įvykius, liaudies tradicijas, gamtos reiškinius, kurie turi ypatingą reikšmę mūsų kultūroje. „Joninės”, „gegužinė”, „rugiapjūtė” – šie žodžiai nėra tik laiko žymekliai, jie neša emocinį krūvį, kurio mašina nesupras.
Dar sudėtingiau darosi su frazeologizmais ir posakiais. Jei eilėraštyje paminėta „eiti per ugnį ir vandenį”, tiesioginis vertimas „to go through fire and water” gali būti suprantamas, bet prarandama lietuviška specifika. Skirtingose kultūrose panašūs posakiai gali turėti skirtingas konotacijas.
Kada automatinis vertimas gali būti naudingas literatūroje
Nors kritikuojame automatinio vertimo trūkumus, reikia pripažinti, kad tam tikrose situacijose jis gali būti naudingas ir literatūros srityje. Tiesa, ne kaip galutinis sprendimas, o kaip pagalbinis įrankis.
Pirma, automatinis vertimas gali padėti greitai suprasti bendro teksto turinį. Jei norite susipažinti su užsienio autoriaus kūryba ir suprasti, ar verta ieškoti profesionalaus vertimo, automatinis vertėjas gali duoti bendrą vaizdą.
Antra, jis gali būti naudingas vertėjams kaip pradinis žingsnis. Profesionalūs literatūros vertėjai kartais naudoja automatinius vertimus kaip „juodraštį”, kurį vėliau kruopščiai perrašo ir tobulina. Tai gali sutaupyti laiko, ypač verčiant ilgus prozos kūrinius.
Trečia, automatinis vertimas gali padėti identifikuoti sudėtingas vietas tekste. Jei mašina „sutrinka” ties tam tikru sakiniu ar posakiu, tai dažnai reiškia, kad čia yra kažkas nestandartinio, kas reikalauja ypatingo vertėjo dėmesio.
Praktiniai patarimai dirbant su literatūros vertimais
Jei vis dėlto nusprendėte naudoti automatinį vertimą literatūros tekstams, štai keletas patarimų, kaip gauti kuo geresnį rezultatą:
Skaidykite tekstą į mažesnius fragmentus. Vietoj viso eilėraščio ar skyriaus, verčiakite po kelis sakinius. Taip mašina geriau suvoks kontekstą ir padarys mažiau klaidų.
Išbandykite kelis vertimo įrankius. Google Translate, DeepL, Microsoft Translator – kiekvienas turi savo stipriąsias puses. Kartais vienas įrankis geriau tvarko metaforas, kitas – dialogus.
Kreipkite dėmesį į kultūrinius elementus. Jei tekste yra specifinių kultūrinių nuorodų, pasiruošę jas paaiškinti ar pakeisti ekvivalentais tikslinėje kultūroje.
Nepamirškite redaguoti. Automatinio vertimo rezultatas niekada neturėtų būti galutinis. Visada reikia žmogiškojo redagavimo, ypač poezijos atveju.
Ateities perspektyvos: ar mašinos išmoks jausti grožį
Technologijos sparčiai tobulėja, ir kas žino – galbūt ateityje automatiniai vertėjai taps daug geresni literatūros srityje. Jau dabar matome bandymus kurti specializuotus AI sprendimus poezijos vertimui, kurie stengiasi išlaikyti ne tik prasmę, bet ir formą.
Tačiau kol kas literatūros vertimas lieka žmogaus prerogatyva. Geras literatūros vertėjas yra ne tik kalbininkas, bet ir menininkas, kultūros tarpininkas, emocijų vertėjas. Jis supranta ne tik žodžius, bet ir tylą tarp jų, ne tik tai, kas pasakyta, bet ir tai, kas numanoma.
Automatiniai vertėjai gali būti puikūs pagalbininkai, bet literatūros grožio perdavimas vis dar reikalauja žmogiškojo jausmo ir intuicijos. Galbūt tai ir gerai – juk literatūra yra viena iš sričių, kur žmogaus kūrybiškumas ir jautrumas lieka nepakeičiami. Tad kol mašinos mokosi suprasti žodžius, mes galime džiaugtis tuo, kad poezijos širdis vis dar plaka žmogiškai.
