Jei turite svetainę, kuri veikia keliomis kalbomis arba taikoma skirtingoms šalims, anksčiau ar vėliau susidursite su viena technine detale, kuri iš pažiūros atrodo nereikšminga, bet realybėje gali nulemti, ar jūsų turinį apskritai kas nors ras Google paieškoje. Kalbu apie hreflang žymas. Tema nėra nauja, apie ją rašoma jau daugiau nei dešimtmetį, tačiau klaidų vis tiek daroma begalė – net didelės tarptautinės kompanijos kartais susipainioja šitame reikale.
Kadangi mūsų darbas glaudžiai susijęs su daugiakalbio turinio kūrimu ir vertimu, natūralu, kad hreflang tema mums aktuali beveik kasdien. Klientai dažnai išverčia svetainę į kelias kalbas, paleidžia ją, ir tada nustemba, kodėl vokiška versija nerodoma vokiškiems vartotojams arba kodėl Google rodo angliškai kalbantiems žmonėms ispanišką puslapį. Dažniausiai priežastis – arba visiškai nesukonfigūruotos, arba blogai sukonfigūruotos hreflang žymos.
Kas iš tikrųjų yra hreflang ir kodėl apie tai apskritai reikia galvoti
Hreflang – tai HTML atributas, kuris paieškos sistemoms (visų pirma Google, nes Bing ir kiti ją interpretuoja kiek kitaip arba visai ignoruoja) praneša, kuriai kalbai ir kuriam regionui skirtas konkretus puslapis. Paprasčiau tariant, tai yra būdas pasakyti: „šitas puslapis yra angliška versija, o štai čia – jo lietuviškas atitikmuo, o čia – vokiškas”.
Kodėl tai svarbu? Įsivaizduokite situaciją: jūsų svetainė turi tris versijas – anglų, prancūzų ir lietuvių kalbomis. Be hreflang žymų Google gali nuspręsti, kad visos trys versijos yra tiesiog to paties turinio dublikatai skirtingomis kalbomis, ir pradės rodyti paieškos rezultatuose tik vieną, „stipriausią” versiją visiems vartotojams, nepriklausomai nuo jų kalbos ar lokacijos. Tai reiškia, kad prancūzas, ieškantis informacijos savo gimtąja kalba, gali gauti nuorodą į angliškąjį puslapį. Rezultatas – prastas naudotojo patirties rodiklis, didesnis atmetimo procentas ir prarastas konversijų potencialas.
Vertimų biuruose ar lokalizacijos projektuose ši problema iškyla itin dažnai, nes klientai investuoja pinigus į kokybišką vertimą, bet pamiršta techninę pusę – ir visas darbas tiesiog „pasimeta” paieškos sistemų algoritmuose.
Kaip atrodo hreflang žymėjimas praktiškai
Techniškai hreflang gali būti įgyvendintas trimis būdais:
- HTML puslapio
<head>sekcijoje, naudojant<link rel="alternate" hreflang="..." href="...">žymas. - HTTP antraštėse (header) – dažniausiai naudojama PDF failams ar kitiems ne-HTML dokumentams.
- XML sitemap faile, kuris ypač patogus dideliems, daugiakalbiams portalams su tūkstančiais puslapių.
Paprasčiausias pavyzdys, kaip tai atrodo HTML kode:
<link rel="alternate" hreflang="lt" href="https://pavyzdys.lt/lt/" /> <link rel="alternate" hreflang="en" href="https://pavyzdys.lt/en/" /> <link rel="alternate" hreflang="de" href="https://pavyzdys.lt/de/" /> <link rel="alternate" hreflang="x-default" href="https://pavyzdys.lt/" />
Atkreipkite dėmesį į paskutinę eilutę su x-default – tai reikšmė, kuri nurodo, koks puslapis rodomas vartotojams, kurių kalba ar regionas neatitinka nė vieno iš nurodytų variantų. Daugelis pamiršta šitą detalę, o tai gali sukelti keistą elgesį, kai, tarkim, japonų vartotojas nukreipiamas visiškai atsitiktinai į vieną iš esamų kalbinių versijų.
Kalbos kodai ir regionų kodai – kur dažniausiai suklystama
Vienas dažniausių klaidingų įsitikinimų – kad hreflang atributas nurodo tik kalbą. Iš tikrųjų galima (ir kartais būtina) nurodyti ir regioną. Pavyzdžiui:
hreflang="en"– bendra anglų kalba, be konkretaus regiono.hreflang="en-US"– anglų kalba, JAV rinkai.hreflang="en-GB"– anglų kalba, Jungtinei Karalystei.hreflang="pt-BR"– portugalų kalba, Brazilijai.hreflang="pt-PT"– portugalų kalba, Portugalijai.
Čia svarbu žinoti vieną taisyklę, kurią daug kas ignoruoja: kalbos kodas turi eiti pirmiau, o regiono kodas – po jo, ir jie atskiriami brūkšneliu, ne apatiniu brūkšniu. Taigi en_US yra neteisinga forma, o en-US – teisinga. Taip pat kalbos kodai turi atitikti ISO 639-1 standartą, o regionų kodai – ISO 3166-1 Alpha 2 standartą. Egzistuoja nemažai klaidingų kodų, kuriuos žmonės naudoja neapgalvotai – pavyzdžiui, „uk” vietoj „gb” Jungtinei Karalystei žymėti (nes „uk” iš tikrųjų reiškia Ukrainą pagal ISO standartą).
Dirbant su vertimų projektais rekomenduočiau visada turėti po ranka standartų sąrašą ir tiesiog kryžminiu būdu tikrinti kiekvieną kalbinę versiją, ypač jei turinys verčiamas į retesnes kalbas ar dialektus.
Abipusiškumo taisyklė, be kurios viskas žlunga
Tai turbūt svarbiausias techninis reikalavimas, kurį reikia įsiminti kartą ir visiems laikams: hreflang žymos turi būti abipusės. Jeigu lietuviškas puslapis nurodo, kad egzistuoja angliška versija, tai angliškas puslapis privalo atsakyti tuo pačiu ir nurodyti atgal į lietuvišką versiją. Jeigu šis ryšys vienpusis, Google tiesiog ignoruos visą hreflang implementaciją tarp tų dviejų puslapių, tarsi jos nė nebūtų.Praktikoje tai reiškia, kad kiekviename kalbinės versijos puslapyje turi būti nurodytos nuorodos į visas kitas kalbines versijas, įskaitant ir save patį. Taip, tai skamba keistai, bet taip – puslapis turi turėti hreflang nuorodą, nurodančią pats į save. Jei svetainė turi penkias kalbas, kiekviename puslapyje turėtų būti penkios hreflang eilutės (plius galbūt x-default).
Didelėms svetainėms su šimtais puslapių tai rankiniu būdu tvarkyti beveik neįmanoma – čia į pagalbą ateina CMS papildiniai (pavyzdžiui, Yoast SEO ar WPML WordPress’e) arba automatizuoti sprendimai per XML sitemap.
Dažniausios klaidos, kurias matome realiuose projektuose
Per metus, dirbdami su įvairiais lokalizacijos projektais, esame matę gana panašų klaidų rinkinį, kuris kartojasi vėl ir vėl:
- Netikslūs URL adresai. Hreflang žymoje nurodytas URL turi būti visiškai identiškas puslapio kanoniniam URL, įskaitant „https” versus „http”, su „www” ar be jo, su galine pasvirąja brūkšnele ar be jos. Bet koks neatitikimas – ir žyma tiesiog neveiks.
- Sumaišyti kalbos ir šalies kodai. Jau minėtas „uk” vietoj „gb” atvejis arba nesamų kodų naudojimas, pavyzdžiui, „sp” vietoj „es” ispanų kalbai.
- Trūkstamas abipusiškumas. Vienas puslapis nurodo į kitą, bet ne atvirkščiai.
- Hreflang nurodo į puslapį su noindex žyma arba užblokuotą per robots.txt. Tokiu atveju paieškos sistema tiesiog negalės pasiekti nurodyto puslapio ir visa žyma taps beprasme.
- Kelios versijos konfliktuoja tarpusavyje. Pavyzdžiui, puslapis A nurodo į puslapį B kaip „en”, o puslapis C taip pat nurodo į tą patį B kaip „en”, tačiau skirtingu URL. Google tokiu atveju gali visai atsisakyti interpretuoti hreflang informaciją.
- Automatinis vertimas be tinkamos struktūros. Kai svetainė naudoja automatinius vertimo įrankius (pvz., naršyklės plėtinį), bet neturi atskirų, indeksuojamų URL kiekvienai kalbai, hreflang tiesiog neturi ką žymėti – nėra atskirų puslapių, tik dinamiškai keičiamas turinys.
Pastarasis punktas ypač aktualus, nes pastaruoju metu daug svetainių bando „sutaupyti” naudodamos tik JavaScript pagrindu veikiančius vertimo sprendimus be realių, atskirų URL kiekvienai kalbai. Tokiu atveju SEO nauda iš daugiakalbio turinio praktiškai dingsta, nes paieškos sistemos tiesiog nemato atskirų puslapių, kuriuos galėtų indeksuoti ir susieti tarpusavyje.
Kaip hreflang siejasi su realiu vertimo darbu
Norėčiau pabrėžti vieną dalyką, kurį klientai dažnai praleidžia pro akis: hreflang žymos veikia tik tada, kai už jų slypi realiai atskiras, kokybiškas turinys kiekviena kalba. Nėra prasmės techniškai teisingai sukonfigūruoti hreflang, jeigu vokiškas puslapis tėra pažodžiui, mašininiu būdu išverstas ir neredaguotas tekstas, kuris skamba nenatūraliai ir neteikia jokios vertės vokiškai kalbančiam skaitytojui.
Google vertina ne tik techninę struktūrą, bet ir turinio kokybę kiekvienoje kalbinėje versijoje atskirai. Jeigu anglų kalba jūsų svetainė turi tūkstantį straipsnių, o lietuviška versija – tik dešimt, nukopijuotų iš anglų kalbos be jokio pritaikymo vietinei rinkai, tai hreflang žymos padės mažai. Todėl visada rekomenduojame galvoti apie lokalizaciją plačiau nei vien tik apie vertimą – atsižvelgti į vietinius paieškos įpročius, raktažodžius ta kalba, kultūrinius niuansus, net matavimo vienetus ar valiutas.
Verifikacija ir įrankiai, kurie tikrai padeda
Kai konfigūracija atlikta, būtina ją patikrinti – neverta pasitikėti vien „atrodo teisingai” jausmu. Keletas įrankių, kuriuos patys naudojame kasdien:
- Google Search Console – skiltyje, susijusioje su tarptautiniu taikymu, galima matyti hreflang klaidas, jei jos aptinkamos automatiškai.
- Merkle’s hreflang Tags Testing Tool – nemokamas įrankis, kuris leidžia įklijuoti URL arba XML sitemap ir gauna aiškų klaidų sąrašą.
- Screaming Frog SEO Spider – turi atskirą hreflang analizės skiltį, ypač naudinga dideliems portalams, kur reikia patikrinti šimtus ar tūkstančius puslapių vienu metu.
- Ahrefs ar Semrush audito moduliai – taip pat aptinka dažniausias hreflang klaidas kaip dalį bendro techninio SEO audito.
Patarimas iš praktikos: net jeigu viskas atrodo sukonfigūruota teisingai, verta patikrinti dar kartą po kelių savaičių, nes CMS atnaujinimai, papildinių konfliktai ar naujo turinio pridėjimas gali sugadinti anksčiau veikusią struktūrą be jokio akivaizdaus perspėjimo.
Vietoj išvadų: ką iš tikrųjų reikia įsiminti
Jeigu iš viso šito straipsnio reikėtų išsinešti tik kelis dalykus, štai jie. Pirma, hreflang nėra kosmetinė detalė – tai techninis pagrindas, be kurio jūsų daugiakalbis turinys, kad ir koks kokybiškas, gali tiesiog neatsidurti ten, kur turėtų. Antra, abipusiškumas yra šventa taisyklė – be jo viskas žlunga tyliai, be perspėjimų ar klaidos pranešimų, tiesiog niekas neveikia taip, kaip tikėtasi. Trečia, kalbos ir regiono kodai turi būti tikslūs iki paskutinės raidės – čia nėra vietos improvizacijai ar spėliojimams.
Ir galiausiai – svarbiausia mintis, kurią norėčiau, kad įsimintumėte: hreflang niekada neveiks be tikro, kokybiško turinio kiekvienoje kalboje. Technika gali nuvesti vartotoją prie tinkamo puslapio, bet ar jis ten liks, ar grįš dar kartą – priklauso vien nuo to, kaip gerai tas turinys parašytas ir pritaikytas jo kalbai bei kultūrai. Todėl planuodami tarptautinę svetainės strategiją, visada derinkite dvi puses – techninę konfigūraciją ir realų, žmogaus atliktą lokalizavimo darbą. Vienas be kito tiesiog nepilnas, kad ir kaip gerai atrodytų popieriuje.
