Buvusios Jugoslavijos teritorijoje kalbėtos kalbos, šiandien tebėra vienos iš sudėtingiausių vertimo iššūkių. Serbų, kroatų, bosnių ir juodkalnijos kalbos, nors ir labai panašios, turi savo specifiką, kuri gali suklaidinti net patyrusius vertėjus. O kai reikia šias kalbas versti į lietuvių kalbą, situacija dar labiau komplikuojasi.
Daugelis žmonių vis dar mano, kad serbų- kroatų kalba egzistuoja kaip vieninga sistema. Tačiau realybė yra kur kas sudėtingesnė – po Jugoslavijos subyrėjimo kiekviena šalis ėmė formuoti savo kalbos standartus, ir šiandien turime reikalą su keturiomis atskiromis, nors ir giminingomis kalbomis.
Istorinis kontekstas ir kalbų formavimasis
Kad suprastume šiuolaikinio vertimo specifiką, būtina pažvelgti į istoriją. Jugoslavijos laikais buvo bandoma sukurti bendrą serbohorvatų kalbą, tačiau šis projektas niekada nebuvo iki galo įgyvendintas. Serbai naudojo kirilicą, kroatai – lotyniškus rašmenis, o dialektiniai skirtumai išliko ryškūs.
Po 1991 metų kiekviena nauja valstybė ėmė kurti savo kalbos politiką. Kroatija aktyviai šalino serbizmus ir grąžino senus kroatiškus žodžius. Serbija, priešingai, išlaikė konservatyvesnį požiūrį. Bosnija ir Juodkalnija formavo savo kalbos variantus, ieškodamos balanso tarp skirtingų poveikių.
Šie procesai tebevyksta ir šiandien. Pavyzdžiui, kroatų kalboje vis dažniau vartojami žodžiai kaip „računalo” (kompiuteris) vietoj tarptautinio „kompjuter”, o bosnių kalboje išlaikomi turkizmai, kuriuos kitos kalbos stengiasi pašalinti.
Pagrindiniai skirtumai tarp kalbų
Nors šios kalbos iš esmės yra suprantamos viena kitai, skirtumai egzistuoja visuose kalbos lygmenyse. Leksikos srityje skirtumų yra daugiausia – tas pats dalykas gali turėti skirtingus pavadinimus kiekvienoje kalboje.
Pavyzdžiui, duona serbų kalboje – „hleb”, kroatų – „kruh”, bosnių – „hljeb”. Traukinys serbiškai – „voz”, kroatiškai – „vlak”, bosniškai – abu variantai priimtini. Šie skirtumai ypač paveiks specializuotų tekstų vertimą – medicinos, teisės ar technikos srityse terminologija gali kardinaliai skirtis.
Gramatikos skirtumai mažesni, bet vis tiek svarbūs. Kroatų kalboje dažniau vartojamas infinityvas, serbų kalboje – da-konstrukcijos. Juodkalnių kalboje išlaikytos kai kurios archajiškos formos, kurių nebėra kitose kalbose.
Vertimo į lietuvių kalbą ypatumai
Verčiant iš šių kalbų į lietuvių kalbą, kyla specifinių problemų. Pirmiausia – aspekto kategorija. Slavų kalbose veiksmažodžiai turi aiškų aspekto žymėjimą, lietuvių kalboje šis reiškinys ne toks ryškus. Vertėjas turi rasti būdų, kaip perteikti aspekto niuansus, dažnai naudodamas prieveiksmius ar kontekstą.
Antra problema – vardažodžių linksnių sistema. Nors lietuvių kalba turi daugiau linksnių nei slavų kalbos, funkcijų pasiskirstymas skiriasi. Ypač sudėtinga versti konstrukcijas su instrumentaliu linksniu, kuris slavų kalbose turi platesnes funkcijas nei lietuvių kalboje.
Trečia – žodžių tvarka. Slavų kalbos turi laisvesnę žodžių tvarką nei lietuvių kalba. Vertėjas turi suprasti, kokia tvarka pabrėžiami tam tikri elementai originale, ir rasti adekvačius būdus šiam poveikiui perteikti lietuviškai.
Kultūriniai ir socialiniai aspektai
Vertimas nėra tik kalbinis procesas – jis neatsiejamas nuo kultūros. Balkanuose išlikę specifiniai socialiniai santykiai, kurie atsispindi kalboje. Pavyzdžiui, kreipinių sistema yra kur kas sudėtingesnė nei lietuvių kalboje.
Ypač sudėtinga versti tekstus, kuriuose paminėti religiniai ar nacionaliniai aspektai. Žodis „pravoslavlje” nėra tiesiog „stačiatikybė” – jis neša specifinę kultūrinę konotaciją. Panašiai „katoličanstvo” Kroatijoje turi kitokį atspalvį nei „katolicizmas” Lietuvoje.
Svarbu suprasti ir regioninius skirtumus. Tekstas iš Zagrebo bus kitoks nei iš Splito, o belgradietiškas stilius skiriasi nuo novosadietiškas. Šie niuansai ypač svarbūs verčiant grožinę literatūrą ar publicistiką.
Technologijų vaidmuo ir automatinio vertimo ribos
Automatinio vertimo sistemos vis dar sunkiai tvarkosi su šių kalbų specifika. Google Translate ar DeepL dažnai painioja serbų ir kroatų kalbas, o bosnių ir juodkalnių kalbų atpažinimas dar problemiškesnis.
Pagrindinė problema – duomenų trūkumas. Nors serbų ir kroatų kalboms duomenų yra pakankamai, bosnių ir juodkalnių kalboms jų trūksta. Be to, daugelis tekstų internete vis dar žymimi kaip „serbohorvatų kalba”, kas klaidina algoritmus.
Kita problema – konteksto suvokimas. Automatinės sistemos negali atskirti, ar tekstas parašytas Zagrebe ar Belgrade, todėl negali pasirinkti tinkamo leksikos varianto. Žmogus-vertėjas šiuos niuansus pastebi iš karto.
Praktiniai patarimai vertėjams
Jei dirbate su šių kalbų vertimais, pirmiausia nustatykite tikslų šaltinio kalbos variantą. Nepasitenkinkite bendru „serbohorvatų” apibrėžimu – paprašykite kliento tiksliai nurodyti kalbą ir regioną.
Susikurkite atskirų terminų žodynus kiekvienai kalbai. Ypač svarbu tai medicinos, teisės ir technikos srityse. Tas pats terminas gali skirtingai vadinamas skirtingose šalyse.
Naudokitės šiuolaikiniais šaltiniais. Kalbos keičiasi, ypač greitai keičiasi kroatų kalba. Žodynas iš 1990-ųjų gali būti nebetinkamas šiandieniniams tekstams.
Skirkite dėmesį klientų poreikiams. Jei tekstas skirtas kroatų auditorijai, naudokite kroatiškus terminus net jei originalas serbų kalba. Vertimas turi tarnauti komunikacijos tikslams.
Ateities perspektyvos ir tendencijos
Kalbų divergencijos procesas tęsiasi. Kroatija toliau „kroatina” savo kalbą, Serbija išlieka konservatyvi, o Bosnija ir Juodkalnija ieško savo kelio. Tai reiškia, kad vertėjams reikės nuolat atnaujinti žinias.
Technologijų srityje laukiami pagerinimai. Dirbtinio intelekto sistemos mokosi geriau atpažinti kontekstą, o specializuoti žodynai papildomi naujais duomenimis. Tačiau žmogaus vaidmuo išliks svarbus – tik žmogus gali suprasti kultūrinius niuansus ir konteksto subtilybes.
Augant ekonominiams ryšiams su Balkanu šalimis, šių kalbų vertimo poreikis didės. Lietuvos įmonės vis aktyviau plečiasi į šiuos regionus, o tai reikalauja kokybiškų vertimo paslaugų.
Vertėjų bendruomenė taip pat formuojasi – atsiranda specializuotų forumų, keičiamasi patirtimi, kuriami bendri terminų žodynai. Tai padeda kelti vertimo kokybę ir spręsti sudėtingas problemas.
Galiausiai, svarbu pripažinti, kad šių kalbų vertimas yra ne tik techninis, bet ir kultūrinis iššūkis. Sėkmingas vertėjas turi būti ne tik kalbininkas, bet ir kultūros tarpininkas, gebantis perteikti ne tik žodžių, bet ir prasmių, emocijų ir kultūrinių kodų visumą. Tik tokiu būdu galima užtikrinti tikrai kokybišką komunikaciją tarp skirtingų kultūrų atstovų.
