Armėnų kalba – viena seniausių pasaulyje raštu užfiksuotų kalbų, turinti daugiau nei pusantro tūkstančio metų rašytinės tradicijos istoriją. Kai susiduri su armėnų-lietuvių vertimo iššūkiais, ypač dirbdamas su istoriniais tekstais, greitai supranti, kad čia ne tik kalbų žinojimas svarbu. Senovinė armėnų rašyba – tai tikras galvosūkis net patyrusiems vertėjams.
Armėnų alfabetas, kurį V amžiuje sukūrė šventasis Mesropas Maštocas, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti egzotiškas, bet jo logika gana aiški. Tačiau kai pradedi gilintis į senesnius tekstus, susiduri su visai kitokiais iššūkiais nei šiuolaikinio armėnų kalbos vertimas.
Klasikinės armėnų kalbos ypatumai
Klasikinė armėnų kalba, vadinama Grabar, labai skiriasi nuo šiuolaikinės. Pirmiausia, ji turi sudėtingesnę gramatikos sistemą – septynis linksnių, o ne šešis kaip šiuolaikinėje armėnų kalboje. Tai reiškia, kad vertėjui reikia ne tik išmanyti šiuolaikinę armėnų kalbą, bet ir turėti solidžius klasikinės kalbos pagrindus.
Žodžių tvarka klasikinėje armėnų kalboje taip pat gerokai lankstesnė. Jei šiuolaikinėje armėnų kalboje dažniausiai naudojama SOV (subjektas-objektas-veiksmažodis) tvarka, tai senovės tekstuose gali sutikti bet kokią kombinaciją. Vertėjui tenka spėlioti, kuris žodis su kuriuo siejasi, ypač kai sakiniai ilgi ir sudėtingi.
Dar vienas svarbus aspektas – leksika. Klasikinėje armėnų kalboje daug žodžių, kurių šiuolaikinėje kalboje nebėra, arba jų reikšmė kardinaliai pasikeitė. Pavyzdžiui, žodis „ծառայ” (caray) senovėje reiškė „tarnas”, o dabar – „medis”. Tokių „klaidingų draugų” pilna, ir jie gali suklaidinti net patyrusį vertėją.
Rašybos sistemos evoliucija
Armėnų rašyba per šimtmečius keitėsi ne tik dėl kalbos plėtros, bet ir dėl politinių aplinkybių. Sovietų laikais buvo įvestos reformos, kurios palietė ne tik žodžių rašybą, bet ir skyrybos ženklų naudojimą. Tai reiškia, kad XX amžiaus pradžios tekstai gali būti rašomi kitaip nei tarpukario ar pokario laikotarpio dokumentai.
Ypač sudėtinga situacija su vardais ir vietovardžiais. Armėnų vardai istoriniuose dokumentuose dažnai užrašyti ne tik armėniškai, bet ir turkiškai, arabiškai ar persiškai, priklausomai nuo to, kokios imperijos valdžioje tuo metu buvo armėnai. Vertėjui tenka ne tik atpažinti vardą, bet ir suprasti, kokia jo forma būtų tinkamiausia lietuvių kalboje.
Dar viena problema – diakritiniai ženklai. Senovės armėnų tekstuose jų sistema skyrėsi nuo šiuolaikinės, o kai kurie rankraščiai apskritai jų neturi. Tai ypač apsunkina balsių atpažinimą ir žodžių teisingą skaitymą.
Paleografijos sunkumai
Kai dirbi su tikrais istoriniais dokumentais, o ne jų spausdintomis versijomis, susiduri su paleografijos iššūkiais. Armėnų raštas per amžius keitėsi, ir tai, kas buvo aiški raidė XII amžiuje, XVI amžiuje jau galėjo atrodyti visai kitaip.
Yra keletas pagrindinių armėnų rašto stilių: erkatagir (geležinis raštas), bolorgir (apvalus raštas), šłagir (pasvirasis raštas) ir notrgir (smulkus raštas). Kiekvienas turi savo ypatumus, ir vertėjas turi mokėti juos atpažinti. Pavyzdžiui, erkatagir raidės kampuotos ir griežtos, o bolorgir – apvalios ir tekančios.
Ypač sunku, kai rankraštyje naudojamos sutrumpintos formos arba ligaturos – kelių raidžių sujungimai. Dažnai sutinkamos religinės sutrumpintos formos, kurios buvo suprantamos to meto skaitytojams, bet šiandien reikalauja specialių žinių.
Kultūrinių kontekstų svarba
Senovės armėnų tekstai dažnai kupini kultūrinių nuorodų, kurios šiandien gali būti nesuprantamos. Religiniai tekstai pilni biblinių aliuzijų, o pasaulietiniai dokumentai – nuorodų į to meto politinius įvykius ar socialines normas.
Pavyzdžiui, armėnų istoriniuose tekstuose dažnai minimas „Hayastan” – tai poetinis Armėnijos pavadinimas, kilęs nuo legendinio protėvio Haiko vardo. Tiesiog išvertus „Hayastan” kaip „Armėnija” gali prarastis emocinis ir kultūrinis atspalvis.
Taip pat svarbu suprasti armėnų kalendorių sistemas. Armėnai naudojo ne tik krikščionišką kalendorių, bet ir savo tradicinį, kuris prasidėjo 552 metais. Be to, skirtingose armėnų bendruomenėse galėjo būti naudojami ir vietiniai kalendoriai – osmanų, persų ar rusų.
Praktiniai vertimo sprendimai
Dirbant su senovės armėnų tekstais, labai svarbu turėti gerą žodynų kolekciją. Standartiniai šiuolaikiniai armėnų-lietuvių žodynai čia nepadės. Reikia klasikinės armėnų kalbos žodynų, o geriausia – kelių skirtingų leidėjų, nes kartais vienas žodynas duoda informacijos, kurios nėra kitame.
Naudinga turėti ir etimologinius žodynus, nes jie padeda suprasti žodžių kilmę ir reikšmės kaitą. Armėnų kalboje daug skolinių iš graikų, arabų, persų, turkų kalbų, ir žinojimas, iš kur žodis kilęs, gali padėti geriau suprasti jo reikšmę kontekste.
Kai susiduri su neaiškiu žodžiu ar frazę, verta ieškoti panašių vartojimo atvejų kituose to paties laikotarpio tekstuose. Dažnai tai padeda suprasti reikšmę iš konteksto. Šiuolaikinės skaitmeninės duomenų bazės čia labai palengvina darbą.
Svarbu ir konsultuotis su specialistais. Armėnų istorijos, kultūros ar kalbos ekspertai gali paaiškinti dalykus, kurie vertėjui nėra akivaizdūs. Kartais net mažas kultūrinis niuansas gali iš esmės pakeisti teksto prasmę.
Technologijų panaudojimas
Šiuolaikinės technologijos gali būti didelis pagalbininkas dirbant su senovės armėnų tekstais. OCR (optinio simbolių atpažinimo) programos, specialiai pritaikytos armėnų rašybai, gali padėti paversti rankraščius skaitmenine forma, nors jų tikslumas dar toli gražu ne idealus.
Yra sukurta specialių programų, padedančių analizuoti klasikinės armėnų kalbos gramatiką. Jos gali automatiškai atpažinti žodžių formas ir pasiūlyti galimus vertimus. Tačiau galutinis sprendimas visada turi likti žmogui.
Labai naudingos ir skaitmeninės rankraščių kolekcijos. Daugelis pasaulio bibliotekų jau paskelbė savo armėnų rankraščių kolekcijas internete, tai leidžia palyginti skirtingus to paties teksto variantus ir rasti geriausią skaitinį.
Automatinio vertimo įrankiai su senovės armėnų kalba dar nesusitvarko, bet jie gali būti naudingi kaip pagalbinė priemonė šiuolaikiniams armėnų tekstams, kurie gali padėti suprasti žodžių šaknis ar panašias konstrukcijas.
Kada senovė atskleidžia savo paslaptis
Armėnų-lietuvių vertimas, ypač kai kalbame apie istorinius tekstus, yra ne tik kalbinis, bet ir kultūrinis tiltas tarp dviejų tautų. Kiekvienas sėkmingai išverstas senovės dokumentas – tai dar vienas žingsnis link geresnio abiejų kultūrų supratimo.
Svarbu prisiminti, kad tobulas vertimas ne visada įmanomas. Kartais tenka rinktis tarp tikslumo ir suprantamumo, tarp autentiškumo ir sklandumo. Geras vertėjas turi mokėti rasti pusiausvyrą ir, svarbiausia, būti sąžiningas – jei kažko nesupranta ar abejoja, geriau tai pažymėti nei spėlioti.
Armėnų senovės tekstų vertimas į lietuvių kalbą – tai sritis, kuri dar laukia savo tyrinėtojų ir entuziastų. Kuo daugiau tokių tekstų taps prieinami lietuvių skaitytojams, tuo geriau suprasime ne tik armėnų kultūros turtingumą, bet ir savo pačių istorijos sąsajas su šia sena Kaukazo tauta.
